¹ Visa žemė turėjo vieną kalbą ir tuos pačius žodžius. ² Atsikėlę iš rytų žmonės rado slėnį Šinaro krašte ir ten įsikūrė. ³ Vieni kitiems jie sakė: „Eime, pasidirbkime plytų ir jas išdekime.“ Vietoj akmens jie naudojo plytas, o vietoj kalkių ­ bitumą. ⁴ „Eime, ­ sakė jie, ­ pasistatykime miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne ir pasidarykime sau vardą, kad nebūtume išblaškyti po visą žemės paviršių.“

⁵ O VIEŠPATS nužengė pamatyti miesto ir bokšto, kurį mirtingieji buvo pastatę. ⁶ Ir tarė VIEŠPATS: „Žiūrėk! Jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai tik jų sumanymų pradžia! Ką tik užsimos daryti, nieko nebus jiems negalimo! ⁷ Eime, nuženkime ir sumaišykime jų kalbą, kad nebesuprastų, ką sako vienas kitam.“ ⁸ Taip tat VIEŠPATS išsklaidė juos iš ten po visą žemės paviršių, ir jie metė statę miestą. ⁹ Tada jis buvo pavadintas Babeliu, nes VIEŠPATS ten sumaišė visos žemės kalbą ir iš ten išsklaidė juos po visą žemės paviršių.