¹ Visa žemė turėjo vieną kalbą ir tuos pačius žodžius. ² Atsikėlę iš rytų žmonės rado slėnį Šinaro krašte ir ten įsikūrė. ³ Vieni kitiems jie sakė: „Eime, pasidirbkime plytų ir jas išdekime.“ Vietoj akmens jie naudojo plytas, o vietoj kalkių ­ bitumą. ⁴ „Eime, ­ sakė jie, ­ pasistatykime miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne ir pasidarykime sau vardą, kad nebūtume išblaškyti po visą žemės paviršių.“

⁵ O VIEŠPATS nužengė pamatyti miesto ir bokšto, kurį mirtingieji buvo pastatę. ⁶ Ir tarė VIEŠPATS: „Žiūrėk! Jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai tik jų sumanymų pradžia! Ką tik užsimos daryti, nieko nebus jiems negalimo! ⁷ Eime, nuženkime ir sumaišykime jų kalbą, kad nebesuprastų, ką sako vienas kitam.“ ⁸ Taip tat VIEŠPATS išsklaidė juos iš ten po visą žemės paviršių, ir jie metė statę miestą. ⁹ Tada jis buvo pavadintas Babeliu, nes VIEŠPATS ten sumaišė visos žemės kalbą ir iš ten išsklaidė juos po visą žemės paviršių.

Nuo Semo iki Abraomo

¹⁰ Štai Semo palikuonys. Semas buvo šimtametis, kai po dvejų metų po tvano jam gimė Arpachšadas. ¹¹ Arpachšadui gimus, Semas gyveno penkis šimtus metų ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.

¹² Arpachšadas buvo trisdešimt penkerių metų, kai jam gimė Šelachas. ¹³ Šelachui gimus, Arpachšadas gyveno keturis šimtus trejus metus ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.

¹⁴ Šelachas buvo trisdešimtmetis, kai jam gimė Eberas. ¹⁵ Eberui gimus, Šelachas gyveno keturis šimtus trejus metus ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.

¹⁶ Eberas buvo trisdešimt ketverių metų, kai jam gimė Pelegas. ¹⁷ Pelegui gimus, Eberas gyveno keturis šimtus trisdešimt metų ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.

¹⁸ Pelegas buvo trisdešimtmetis, kai jam gimė Reuvas. ¹⁹ Reuvui gimus, Pelegas gyveno du šimtus devynerius metus ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.

²⁰ Reuvas buvo trisdešimt dvejų metų, kai jam gimė Serugas. ²¹ Serugui gimus, Reuvas gyveno du šimtus septynerius metus ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.

²² Serugas buvo trisdešimtmetis, kai jam gimė Nahoras. ²³ Nahorui gimus, Serugas gyveno du šimtus metų ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.

²⁴ Nahoras buvo dvidešimt devynerių metų, kai jam gimė Terachas. ²⁵ Terachui gimus, Nahoras gyveno šimtą devyniolika metų ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.

²⁶ Terachas buvo septyniasdešimtmetis, kai jam gimė Abromas, Nahoras ir Haranas.

Teracho palikuonys

²⁷ Štai Teracho palikuonys. Terachui gimė Abromas, Nahoras ir Haranas. O Haranui gimė Lotas. ²⁸ Haranas mirė gimtajame krašte ­ chaldėjų Ūre anksčiau už savo tėvą Terachą. ²⁹ Abromas ir Nahoras vedė. Abromo žmona buvo Saraja, o Nahoro ­ Milka, Milkos ir Iskos tėvo Harano duktė. ³⁰ Saraja buvo nevaisinga ir neturėjo vaikų.

³¹ Terachas pasiėmė sūnų Abromą, vaikaitį Lotą, Harano sūnų, savo marčią Sarają, Abromo žmoną, ir išėjo su jais iš chaldėjų Ūro į Kanaano kraštą. Atėję į Haraną, jie ten apsigyveno. ³² Terachas gyveno du šimtus penkerius metus. Terachas mirė Harane.

¹ VIEŠPATS tarė Abromui:

„Eik iš savo gimtojo krašto,

savo tėvo namų,

į kraštą, kurį tau parodysiu. ² Padarysiu iš tavęs didelę tautą

ir palaiminsiu tave;

išaukštinsiu tavo vardą,

ir tu būsi palaiminimas. ³ Laiminsiu tave laiminančius

ir keiksiu tave keikiančius;

visos žemės gentys ras

tavyje palaiminimą.“

⁴ Abromas išėjo, kaip VIEŠPATS jam buvo liepęs, ir Lotas ėjo drauge su juo. Abromas buvo septyniasdešimt penkerių metų, kai paliko Haraną. ⁵ Abromas pasiėmė savo žmoną Sarają, brolio sūnų Lotą, visus turtus, kuriuos buvo sukaupę, ir visus žmones, kuriuos buvo Harane įsigiję. Jie leidosi į Kanaano kraštą ir į Kanaano kraštą atkeliavo. ⁶ Tarpais sustodamas, Abromas per Kanaano kraštą keliavo iki pat Morės ąžuolo vietovės prie Sichemo. (Tuomet krašte buvo kanaaniečiai.)

⁷ VIEŠPATS pasirodė Abromui ir tarė: „Šį kraštą duosiu tavo palikuonims.“ Ten Abromas pastatė jam pasirodžiusiam VIEŠPAČIUI aukurą. ⁸ Iš čia jis pajudėjo kalnų link į rytus nuo Betelio ir pasistatė savo palapinę; į vakarus nuo jos buvo Betelis, o į rytus ­ Ajas. Ir čia pastatė aukurą ir vardu šaukėsi VIEŠPATIES. ⁹ Po to Abromas, tarpais sustodamas, keliavo Negebo link.

¹⁰ Krašte kilo badas. Abromas kėlėsi į Egiptą gyventi kaip ateivis, nes badas krašte buvo nuožmus. ¹¹ Prieš pat įeinant į Egiptą, jis kreipėsi į savo žmoną Sarają: „Žinau, kokia tu graži moteris. ¹² Egiptiečiai, tave pamatę, pamanys: ‘Tai jo žmona.’ Mane jie užmuš, o tave paliks gyvą. ¹³ Tad prašyčiau sakyti, jog esi mano sesuo, kad per tave man būtų gera ir tavo dėka išlikčiau gyvas.“

¹⁴ Abromui įėjus į Egiptą, egiptiečiai matė, kad moteris buvo labai graži. ¹⁵ Ją pastebėję faraono dvariškiai labai išgyrė faraonui. Moteris tada buvo paimta į faraono šeimyną. ¹⁶ Per ją Abromui gerai sekėsi. Jis įsigijo avių, jaučių, asilų, vergų ir vergių, asilių ir kupranugarių.

¹⁷ Bet už Abromo žmoną Sarają VIEŠPATS baudė faraoną ir jo šeimyną didelėmis nelaimėmis. ¹⁸ Faraonas pasišaukė Abromą ir sakė jam: „Ką tu padarei! Kodėl nepasakei, kad ji tavo žmona? ¹⁹ Kodėl sakei: ‘Ji mano sesuo’? Aš paėmiau ją už žmoną. O dabar štai tavo žmona! Pasiimk ir išeik!“

²⁰ Faraonas davė savo vyrams nurodymų, ką daryti, ir tie išvarė jį drauge su žmona ir viskuo, ką turėjo.

¹ Drauge su žmona ir viskuo, ką turėjo, Abromas iš Egipto nusikėlė į Negebą. Kartu buvo ir Lotas. ² Dabar Abromas turėjo labai daug galvijų, sidabro ir aukso. ³ Iš Negebo, vienur kitur sustodamas, jis nukeliavo iki pat Betelio ­ tos vietos, kur iš pradžių buvo pasistatęs palapinę tarp Betelio ir Ajo, ⁴ tos vietos, kur pirmiau buvo padaręs aukurą. Čia Abromas vardu šaukėsi VIEŠPATIES.