¹ Atėjus septintam mėnesiui nuo izraelitų įsikūrimo savo miestuose, visi žmonės susirinko į aikštę priešais Vandens vartus. Jie paprašė raštininką Ezrą pateikti Mozės Įstatymo knygą, kurią VIEŠPATS buvo davęs Izraeliui. ² Tad septinto mėnesio pirmą dieną kunigas Ezra pateikė Įstatymą sueigai ­ ir vyrams, ir moterims, ir visiems, kurie galėjo klausytis ir suprasti. Tai įvyko septinto mėnesio pirmą dieną. ³ Jis skaitė iš jos, atsigręžęs į aikštę prie Vandens vartų, nuo aušros iki vidudienio ir vyrams, ir moterims, ir galėjusiems suprasti. Žmonės ausis ištempę klausėsi Įstatymo knygos. ⁴ Raštininkas Ezra stovėjo ant medinės pakylos, kuri buvo tam reikalui pastatyta. Šalia jo dešinėje stovėjo Matitija, Šema, Anaja, Ūrija, Hilkija ir Maasėja, o kairėje ­ Pedaja, Mišaelis, Malkija, Hašumas, Hašbadana, Zacharija ir Mešulamas. ⁵ Ezra atskleidė knygą visų žmonių akyse, nes stovėjo aukščiau už visus žmones. Jam atvertus knygą, visi žmonės atsistojo. ⁶ Ezrai pašlovinus VIEŠPATĮ, didingąjį Dievą, žmonės atsakė: „Amen! Amen!“ ­ iškeldami rankas. Tada jie nusilenkė ir pagarbino VIEŠPATĮ, kniūbsti parpuldami ant žemės. ⁷ Ir levitai ­ Jozuė, Banis, Šerebija, Jaminas, Akubas, Šabetajas, Hodija, Maasėja, Kelita, Azarija, Jehozabadas, Hananas, Pelaja ­ padėjo žmonėms suprasti Įstatymą, jiems stovint savo vietose. ⁸ Jie skaitė iš knygos ­ iš Dievo Įstatymo, išversdami jį ir paaiškindami prasmę. Taip jie galėjo suprasti, kas buvo skaitoma.

⁹ Valdytojas Nehemijas, kunigas ir raštininkas Ezra ir levitai, aiškindami žmonėms, sakė visiems: „Ši diena šventa VIEŠPAČIUI, jūsų Dievui. Neliūdėkite ir neverkite.“ Mat, girdėdami Įstatymo žodžius, žmonės verkė. ¹⁰ Be to, jis tarė jiems: „Eikite, valgykite rinktinių valgių ir gerkite saldžių gėrimų, skirdami dalį tiems, kurie nieko neturi sau paruošę, nes ši diena šventa mūsų VIEŠPAČIUI. Nebūkite liūdni, nes džiugesys VIEŠPATYJE yra jūsų stiprybė.“ ¹¹ Ir levitai ramino žmones, sakydami: „Nusiraminkite, nes ši diena šventa. Neliūdėkite!“ ¹² Tada visi žmonės nuėjo valgyti, gerti, dalytis maistu ir švęsti linksmybės šventę, nes suprato jiems paskelbtų dalykų prasmę.

¹³ Kitą dieną visos tautos kilčių galvos, kunigai ir levitai suėjo pas raštininką Ezrą mokytis Įstatymo žodžių. ¹⁴ Jie rado parašyta Įstatyme, kurį VIEŠPATS yra davęs per Mozę, kad per septinto mėnesio iškilmes izraelitai turi gyventi palapinėse. ¹⁵ Taigi jie išleido atsišaukimą ir skelbė visuose savo miestuose ir Jeruzalėje: „Nueikite ant kalvų ir parsineškite alyvmedžio, laukinio alyvmedžio, mirtos, palmės ir kitų lapuočių šakų palapinėms pastatyti, kaip yra parašyta.“ ¹⁶ Žmonės išėjo ir parsinešę pasistatė palapines ant namų stogų, kiemuose, Dievo Namų kiemuose, Vandens vartų aikštėje ir prie Efraimo vartų. ¹⁷ Visa iš nelaisvės sugrįžusiųjų bendrija pasistatė palapines ir gyveno palapinėse. Taip izraelitai nebuvo darę nuo Nūno sūnaus Jozuės dienų iki tos dienos, todėl buvo be galo daug džiaugsmo. ¹⁸ Iškilmė švęsta septynias dienas; aštuntą dieną, kaip įsakyta, įvyko iškilminga sueiga.

¹ To mėnesio dvidešimt ketvirtą dieną izraelitai susirinko pasninkaudami, apsivilkę ašutinėmis ir apsibarstę žemėmis. ² Tada Izraelio palikuonys atsiskyrė nuo visų svetimtaučių, atsistojo ir išpažino savo nuodėmes bei savo protėvių kaltes. ³ Ketvirtadalį dienos stovėdami savo vietose, jie skaitė iš VIEŠPATIES, savo Dievo, Įstatymo knygos, o kitą ketvirtadalį išpažino nuodėmes ir, parpuolę kniūbsti, šlovino VIEŠPATĮ, savo Dievą.

⁴ Ant aukštos levitų pakylos stovėjo Jozuė, Binujas, Kadmielis, Šebanija, Būnis, Šerebija, Banis bei Kenanis ir skardžiu balsu šaukėsi VIEŠPATIES, savo Dievo. ⁵ Levitai Jozuė, Kadmielis, Banis, Hašabnėja, Šerebija, Hodija, Šebanija ir Petachija tarė:

„Stokitės ir šlovinkite VIEŠPATĮ, savo Dievą,

per amžių amžius!

Tebūna pašlovintas tavo garbingas vardas,

viršijantis visokį palaiminimą ir gyrių!

⁶ Tu esi VIEŠPATS, tu vienas!

Tu padarei dangų,

dangaus aukštybes su jų galybėmis,

žemę ir visa, kas ant jos,

jūras ir visa, kas jose.

Tu duodi visiems gyvastį,

ir dangaus galybės tave garbina.

⁷ Tu esi VIEŠPATS Dievas,

kuris išsirinko Abromą,

išvedė jį iš chaldėjų Ūro

ir pervardijo jį Abraomu.

⁸ Radęs jo širdį esant tau ištikimą,

sudarei su juo Sandorą,

kad duosi jam ir jo palikuonims

kanaaniečių, hetitų, amoritų,

perizų, jebusiečių ir girgašų kraštą.

Savo pažadą tu įvykdei,

nes esi teisus.

⁹ Tu pamatei mūsų protėvių vargą Egipte,

išgirdai jų šauksmą prie Nendrių jūros.

¹⁰ Tu padarei ženklų ir nuostabių darbų prieš faraoną,

visus jo tarnus

ir visus jo krašto žmones,

nes žinojai,

kaip įžūliai jie elgėsi su mūsų protėviais.

Taip pasidarei sau vardą,

išlikusį iki pat šios dienos.

¹¹ Tu perskyrei jūrą,

kad jie pereitų per jūrą sausa žeme,

bet nubloškei į gelmes jų persekiotojus,

tartum akmenį į šėlstančius vandenis.

¹² Debesies stulpu vedei juos dieną,

ugnies stulpu naktį,

apšviesdamas kelią,

kuriuo jie turėjo eiti.

¹³ Tu nužengei ant Sinajaus kalno,

kalbėjaisi su jais iš dangaus,

duodamas jiems

dorus įsakus, tikrus pamokymus,

gerus įstatus ir įsakymus.

¹⁴ Tu apreiškei jiems savo šventąjį šabą,

davei jiems įsakymus, įstatus ir Įstatymą

per savo tarną Mozę.

¹⁵ Jiems alkstant, tu parūpinai duonos iš dangaus,

o jiems trokštant, atsiuntei vandens iš uolos

ir paliepei jiems įžengti ir paveldėti kraštą,

kurį buvai prisiekęs jiems duoti.

¹⁶ Bet jie ­ mūsų protėviai ­ elgėsi įžūliai ir,

užkietinę savo sprandus,

neklausė tavo įsakymų.

¹⁷ Atsisakę klausyti,

nebeatsiminė jiems padarytų

tavo nuostabiųjų darbų,

užkietino savo sprandus

ir nusprendė grįžti į vergiją Egipte.

Bet tu esi gausaus atlaidumo Dievas,

maloningas ir gailestingas,

lėtas pykti, gausus ištikimosios meilės,

ir jų nepalikai.

¹⁸ Kad ir buvo jie nusilieję veršį ir tarę:

‘Tai tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto!’ ­

ir padarę didelių užgaulių,

¹⁹ tu, būdamas didžiai gailestingas,

nepalikai jų dykumoje.

Debesies stulpas, vedęs juos kelionėje,

nepasitraukė nuo jų dieną,

nei ugnies stulpas, švietęs naktį jiems kelią,

kuriuo turėjo eiti.

²⁰ Savo gerąja dvasia juos apdovanojai,

kad jie suprastų;

savo manos neatėmei nuo jų burnų,

vandens parūpinai troškuliui numalšinti.

²¹ Keturiasdešimt metų taip palaikei juos dykumoje,

kad jie nieko nestokojo;

jų drabužiai nenusinešiojo

nei jų kojos sutino.