¹ Hachalijos sūnaus Nehemijo pasakojimas.

Dvidešimtų metų kislevo mėnesį, man esant sostinėje Sūzuose, ² atvyko Hananis, vienas mano brolių, su keletu vyrų iš Judo. Aš teiravausi jų apie žydus ­ likutį, išsigelbėjusį iš nelaisvės, ir apie Jeruzalę. ³ Jie paaiškino man: „Išlikusieji, pergyvenę nelaisvę, tenai, [Judo] srityje, yra skurde ir nemalonėje. Jeruzalės sienose pilna spragų, o jos vartai ugnies sunaikinti.“

⁴ Išgirdęs šiuos žodžius, atsisėdau ir verkiau. Keletą dienų raudojau, pasninkaudamas ir melsdamasis dangaus Dievui. ⁵ Aš meldžiausi: „O VIEŠPATIE, dangaus Dieve, didingasis ir šiurpą keliantis Dieve, tu laikaisi Sandoros ir ištikimos meilės su tais, kurie tave myli ir laikosi tavo įsakymų. ⁶ Tebūna atidi tavo ausis ir atviros tavo akys, kad išgirstum savo tarno maldą, kurią dabar siunčiu tavo Artume dieną naktį už tavo tarnus, Izraelio tautą, išpažindamas nuodėmes, kurias mes, izraelitai, esame tau padarę. Ir aš, ir mano tėvo namai esame tau nusidėję. ⁷ Sunkiai įžeidėme tave, nesilaikydami tavo įsakymų, įstatų ir įsakų, kuriuos tu įsakei savo tarnui Mozei. ⁸ Bet maldauju atsiminti pažadą, kurį davei per Mozę, tardamas: ‘Jeigu būsite neištikimi, aš išblaškysiu jus tautose, ⁹ bet jeigu sugrįšite pas mane ir laikysitės mano įsakymų, juos vykdydami, nors jūsų išblaškytieji būtų prie pačių dangaus skliauto pakraščių, aš surinksiu juos ten ir parvesiu į vietą, kurią esu išsirinkęs buveine savo vardui.’ ¹⁰ Jie ­ tavo tarnai ir tavo tauta, kurią tu atpirkai savo didžia galybe ir galinga ranka. ¹¹ O Viešpatie! Tebūna tavo ausis atidi savo tarno maldai ir maldai tavo tarnų, kurie su džiugesiu garbina tavo vardą. Maldauju suteikti sėkmę šiandien tavo tarnui, nuteikti tą žmogų būti jam maloningą!“ (Tuo metu aš buvau karaliaus taurininkas.)

¹ Dvidešimtų karaliaus Artakserkso metų nisano mėnesį, kai jam buvo patiekiamas vynas, atnešiau vyno ir padaviau karaliui. Jo akivaizdoje niekada nebuvau buvęs taip blogai nusiteikęs. ² Tad karalius tarė man: „Kodėl tu atrodai toks prislėgtas? Juk nesergi! Tai gali būti tik širdgėla“. Labai išsigandau, ³ bet atsakiau karaliui: „Tegyvuoja karalius amžinai! Kodėl neturėtų mano veidas būti liūdnas, kai tas miestas ­ vieta mano protėvių kapų ­ guli sugriautas ir jo vartai ugnies sunaikinti?“ ⁴ Tuomet karalius paklausė: „Ko gi prašai?“ Aš pasimeldžiau dangaus Dievui, ⁵ paskui tariau karaliui: „Jei tai atrodytų gera karaliui ir jeigu tavo tarnas randa malonę tavo akivaizdoje, prašyčiau pasiųsti mane į Judą ­ į miestą mano protėvių kapų, kad galėčiau jį atstatyti.“ ⁶ Karalienei sėdint šalia jo, karalius tarė man: „Kiek ilgai užtruksi kelionėje ir kada sugrįši?“ Taigi karaliui buvo malonu mane pasiųsti, ir aš nurodžiau jam laiką. ⁷ Tada kreipiausi į karalių: „Jei karaliui atrodytų gera, tebūna man duota laiškų Užupio srities valdytojams, nurodant jiems, kad leistų man laisvai nuvykti į Judą, ⁸ ir laišką karaliaus miškų prižiūrėtojui Asafui, nurodant jam, kad duotų medžio Namų tvirtovės vartų sijoms padaryti, miesto sienai ir namams, kuriuose teks apsigyventi.“ Karalius man suteikė, ko prašiau, nes geroji mano Dievo ranka buvo su manimi.

⁹ Pasiekęs Užupio srities valdytojus, padaviau jiems karaliaus laiškus. Karalius buvo pasiuntęs drauge su manimi ir raitelių palydą. ¹⁰ Sanbalatas Horonietis ir amonitas pareigūnas Tobija, apie tai išgirdę, buvo labai nepatenkinti, kad atvyko žmogus rūpintis izraelitų gerove.

¹¹ Atvykau į Jeruzalę. Išbuvęs ten tris dienas, ¹² atsikėliau naktį kartu su keletu drauge buvusių vyrų, nesakydamas niekam, ką Dievas buvo įdėjęs man į širdį padaryti Jeruzalei. Net kito gyvulio nepaėmiau, tik tą, kuriuo jojau. ¹³ Naktį išjojau pro Slėnio vartus, jojau palei Slibino šaltinį ir pasiekiau Mėšlo vartus, apžiūrinėdamas Jeruzalės sienas. Jos buvo su spragomis, o vartai ugnies sunaikinti. ¹⁴ Paskui nujojau prie Šaltinio vartų ir Karaliaus tvenkinio, bet nuo čia nebeužteko vietos praeiti gyvuliui, kuriuo jojau. ¹⁵ Taigi jojau naktį per slėnį, apžiūrinėdamas sieną. Paskui apsisukau ir, įjojęs į miestą pro Slėnio vartus, sugrįžau. ¹⁶ Pareigūnai nežinojo, kur buvau išėjęs ir ką dariau. Mat dar nebuvau pasakęs nei žydams, nei kunigams, nei didžiūnams, nei pareigūnams ir kitiems, turintiems imtis darbo.

¹⁷ Tada kreipiausi į juos: „Jūs matote, kokiame skurde esame, kaip guli griuvėsiuose Jeruzalė, o jos vartai ugnies sunaikinti. Eikime ir atstatykime Jeruzalės sienas, kad nebūtume daugiau kitiems pajuoka.“ ¹⁸ Papasakojau jiems, kad mano Dievo ranka buvo man maloninga, ir apie dalykus, kuriuos karalius man buvo kalbėjęs. Jie atsakė: „Imkimės atstatymo darbo!“ Taip jie ryžosi imtis darbo bendram labui. ¹⁹ Bet Sanbalatas Horonietis, amonitas pareigūnas Tobija ir arabas Gešemas, apie tai išgirdę, iš mūsų tyčiojosi ir mus išjuokė. Jie sakė: „Ką gi jūs darote? Nejau prieš karalių maištą norite kelti?“ ²⁰ O aš jiems atsakiau: „Dangaus Dievas suteiks mums sėkmę, ir mes, jo tarnai, imsimės atstatymo, bet jūs neturite nei dalies, nei teisės, nei paminklo Jeruzalėje.“

¹ Vyriausiasis kunigas Eljašibas ir jo broliai kunigai ėmėsi darbo ir atstatė Avių vartus. Pataisę juos, įstatė duris ir toliau taisė iki Šimtinės bokšto ir Hananelio bokšto. ² Šalia jo statė Jericho vyrai, o greta ­ Imrio sūnus Zakūras.

³ Hasenajos sūnūs atstatė Žuvų vartus. Pataisę sijas, įstatė duris, spynas ir velkes. ⁴ Šalia jų taisymo darbus dirbo Hakoco sūnaus Ūrijos sūnus Meremotas. Šalia jo darbavosi Mešezabelio sūnaus Berechijos sūnus Mešulamas. Šalia jo dirbo Baanos sūnus Cadokas. ⁵ Šalia jo Tekojos vyrai taisė sienas, nors jų didžiūnai ir nerėmė savo valdytojų veiklos.

⁶ Paseacho sūnus Jehojada ir Besodijos sūnus Mešulamas pataisė Senuosius vartus. Įtvirtinę sijas, įstatė duris, spynas ir velkes. ⁷ Šalia jų taisė Malatija Gibeonietis ir Jadonas Meronotietis su vyrais iš Gibeono ir Micpos, kurie buvo pavaldūs Užupio srities valdytojui. ⁸ Šalia jų auksakalio Harhajos sūnus Uzielis taisė sienas. Šalia jo darbavosi kvepalų dirbėjas Hananija. Jie atstatė Jeruzalę iki pat Plačiosios sienos. ⁹ Šalia jų taisymo darbus dirbo Hūro sūnus Refaja, pusės Jeruzalės apylinkės valdytojas. ¹⁰ Šalia jo sienas priešais savo namus taisė Harumafo sūnus Jedaja, o šalia jo darbavosi Hašabnėjos sūnus Hatušas. ¹¹ Harimo sūnus Malkija ir Pahat Moabo sūnus Hašubas pataisė kitą dalį iki pat Krosnies bokšto. ¹² Šalia jo taisymo darbus dirbo Ha Lohešo sūnus Šalumas, pusės Jeruzalės apylinkės valdytojas, jis pats su dukterimis.

¹³ Slėnio vartus pataisė Hanūnas ir Zanoacho gyventojai. Atstatė, įdėjo duris, spynas ir velkes. Jie atstatė tūkstantį sienos uolekčių iki pat Mėšlo vartų.

¹⁴ Rechabo sūnus Malkija, Bet Keremo apylinkės valdytojas, atstatė Mėšlo vartus. Atstatė, įdėjo duris, spynas ir velkes.