¹ Ištarmė Ninevei.

Nahumo Elkošiečio regėjimo knyga.

Himnas Viešpačiui

² Pavydulingas ir keršijantis Dievas

yra VIEŠPATS;

VIEŠPATS

keršija ir dega pykčiu;

VIEŠPATS keršija savo nedraugams

ir niršta ant savo priešų.

³ Kantrus yra VIEŠPATS,

bet didis galybe;

VIEŠPATS niekada nepalieka

nenubausto kaltojo.

Viesulu ir audra jis keliauja,

debesys ­ jo kojų dulkės.

⁴ Jis sudraudžia jūrą

ir ją nusausina,

išdžiovina visas upes.

Nuvyto Bašanas ir Karmelis,

vysta Libano žiedai.

⁵ Prieš jį dreba kalnai,

nyksta kalvos;

nuo jo veido krūpčioja žemė,

pasaulis ir visa,

kas jame gyvena.

⁶ Kas gali atsilaikyti prieš jo įniršį?

Kas gali pakelti jo degantį pyktį?

Jo pyktis liepsnoja kaip ugnis;

nuo jo skeldėja uolos.

⁷ Geras yra VIEŠPATS,

tvirtovė nelaimės dieną.

Jis apsaugo, kas juo pasitiki,

⁸ net potvyniui ištikus.

Jis padarys visišką galą savo nedraugams

ir priešus nuvys į tamsybes.

Kreipimaisi į Judą ir Ninevę

Kreipimaisi į Judą ir Ninevę

⁹ Kokių priekaištų turite VIEŠPAČIUI?

Jis padarys galą,

ir nelaimės nebesikartos!

¹⁰ Tarsi susipynę erškėčiai,

tarsi įkaušę girtuokliai,

jie deginami kaip sausi šiaudai.

¹¹ Iš tavęs iškilo

rezgantis piktus kėslus prieš VIEŠPATĮ

niekšybės patarėjas.

¹² Taip kalba VIEŠPATS:

„Nors ir labai stiprūs bei gausūs,

jie bus sunaikinti ir išnyks.

Nors ir nuplakiau tave,

daugiau nebeplaksiu.

¹³ O dabar nuimsiu nuo tavęs jungą

ir sutraukysiu tavo pančius.“

¹⁴ Apie tave VIEŠPATS ištarė:

„Savo vardo palikuonių daugiau nebeturėsi;

iš tavo dievų namų išmesiu

ir drožtą stabą, ir liedintą stabą;

supilsiu tau kapą, nes tu niekam nebetinki.“

¹ Žiūrėk! Kalnais žengia šauklys,

nešantis gerą žinią,

skelbiantis taiką!

„Švęsk, Judai, savo šventes,

vykdyk savo įžadus,

nes niekada daugiau

niekšas per tave nebežengs;

jis visiškai sunaikintas!“

Ninevės sunaikinimas

² Griovėjas pakilo prieš tave.

Budėk ant pylimų,

stebėk kelią,

juoskis kalaviją ant strėnų,

sutelk visas savo jėgas!

³ Juk VIEŠPATS grąžina ne tik Jokūbo didybę,

bet ir Izraelio didybę,

nors plėšikai juos nuniokojo

ir sunaikino jų atžalas.

⁴ Jo galiūnų skydai dažyti raudonai,

kariai aprengti purpuru.

Karo vežimai, tą dieną

apžiūrimi prieš mūšį, ­

tarsi liepsnojantys deglai.

Kovos žirgai stojasi piestu!

⁵ Gatvėmis pasiutusiai daužosi vežimai,

aikštėmis darda šen ir ten.

Jie atrodo lyg deglai,

jie tvyksi lyg žaibai.

⁶ Jis šaukia savo drąsuolius,

ir klupinėdami jie žengia pirmyn,

skuba miesto mūrų link;

skydų priedanga jau parengta.

⁷ Atsiveria upės vartai,

ir tirpsta iš siaubo rūmai.

⁸ Jų valdovė varoma į nelaisvę;

tarnaitės lydi ją,

dejuodamos kaip balandžiai

ir mušdamosi krūtinėn.

⁹ Nuo seniausių laikų

Ninevė buvo tarsi vandenų tvenkinys.

Dabar jie tvinsta.

„Sustokite! Sustokite!“ ­

bet nė vienas negrįžta.

¹⁰ „Grobkite sidabrą,

grobkite auksą!

Lobiams nėra galo!

Visokiausių brangenybių gausybė!“

¹¹ Ninevė nusiaubta, nuniokota

ir sunaikinta!

Širdis alpsta, keliai linksta,

visų strėnos pakirstos,

visų veidai mirtinai išbalę!

¹² Kas nutiko liūtų olai,

liūtukų urvui,

kur būvodavo liūtas

bei liūtukai

ir nebūdavo kam jų baidyti?

¹³ Gana pridraskė liūtas savo mažyliams

ir prismaugė grobio savo liūtėms;

jis pripildė savo olas grobio,

savo urvus draskytos mėsos.

¹⁴ „Tikėk manimi, aš tavo priešas, ­ tai Galybių VIEŠPATIES žodis, ­ aš paversiu tavo karo vežimus dūmais, o tavo liūtukus surys kalavijas. Padarysiu galą tavo grobikavimui žemėje, nebebus girdėti daugiau tavo pasiuntinių balso.

¹ Ak! Kruvinasis miestas skendi apgaulėje,

kupinas grobio; nėra galo jo grobimui!

² Botagai pliaukši, ratai darda,

žirgai šuoliuoja, karo vežimai tarška!

³ Raiteliai puola,

švytruoja kalavijai, žaibuoja ietys!

Šūsnys žuvusiųjų,

krūvos lavonų, nesuskaičiuojami užmuštieji;

klumpama ant kūnų!

⁴ Dėl gausiai ištvirkaujančios kekšės,

patrauklios kerėjimo valdovės,

tautas pavergusios savo ištvirkavimais,

o gentis ­ kerėjimu,

⁵ tikėk manimi, atėjau prieš tave, ­

tai Galybių VIEŠPATIES žodis. ­

Užversiu tau sijoną ant galvos,

parodysiu tavo nuogumą tautoms

ir tavo gėdą karalystėms.

⁶ Apmėtysiu tave nešvarumais,

sudarkysiu tave

ir paversiu tave siaubo reginiu.

⁷ Kas tik pamatys tave,

tas trauksis nuo tavęs ir sakys:

‘Sunaikinta Ninevė! Kas ją apraudos?’

Kur rasiu, kas tave paguostų?

⁸ Argi tu geresnė už No Amoną,

sėdėjusį prie Nilo,

apsuptą iš visų pusių vandenų?

Jūra buvo jo pylimai,

o vandenys ­ sienos.

⁹ Kušas buvo jo stiprybė

ir Egiptas, ir nesuskaičiuojami kiti.

Jam padėjo Putas ir libiai.

¹⁰ Tačiau jis buvo ištremtas ir išėjo į nelaisvę;

net jo mažyliai buvo ištaškyti

prie kiekvieno gatvės kampo;

burtai buvo mesti ir dėl jo kilmingųjų,

ir visi didikai buvo surakinti grandinėmis.

¹¹ Ir tu būsi girta,

visiškai apsvaigusi;

ir tu ieškosi apsaugos nuo priešo.

¹² Visos tavo tvirtovės ­ kaip figmedžiai

su ankstyvosiomis figomis;

kam nors juos papurčius,

figos krinta į valgančiojo burną.

¹³ Žiūrėk! Tavo kariai

kaip moterys.

Tavo krašto vartai

patys atsivėrė tavo priešams,

ugnis surijo tavo vartų velkes.

¹⁴ Prisisemk vandens apgulos metui,

sustiprink įtvirtinimus;

lipk į purvą, mink molį,

pasidirbk kietų plytų!

¹⁵ Ten surys tave ugnis,

paguldys tave kalavijas;

jie surys tave kaip skėrių vikšrus.

Dauginkitės kaip skėrių vikšrai,

dauginkitės kaip skėriai!

¹⁶ Prisidarei sau pirklių daugiau

negu danguje yra žvaigdžių.

Skėriai išsirita

ir nuskrenda.

¹⁷ Tavo didžiūnai ­ kaip skėriai,

tavo raštvedžiai ­ kaip skėrių spiečiai,

nutupiantys ant tvorų šaltą dieną.

Saulei patekėjus, jie nuskrenda,

ir nėra, kas žinotų,

kur jie dingo.

¹⁸ Snaudžia tavo ganytojai,

Asirijos karaliau,

atgulė poilsio tavo kilmingieji.

Tavo žmonės išblaškyti kalnuose,

ir nėra kam jų surinkti.

¹⁹ Nepagydomas tavo sužalojimas,

mirtina tavo žaizda.

Kas tik girdi šią žinią apie tave,

tas ploja rankomis.

Juk kas nėra patyręs

tavo negailestingo žiaurumo?“