¹ Jėzus vėl ėmė kalbėti palyginimais: ² „Dangaus karalystė panaši į karalių, kuris kėlė savo sūnui vestuves. ³ Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nepanorėjo eiti. ⁴ Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!’ ⁵ Tačiau kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti, ⁶ o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė. ⁷ Tuomet karalius užsirūstino ir, nusiuntęs kariuomenę, sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą. ⁸ Galop jis tarė tarnams: ‘Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. ⁹ Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves.’ ¹⁰ Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo. ¹¹ Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu. ¹² Jis tarė jam: ‘Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?’ Tasai tylėjo. ¹³ Tuomet karalius paliepė tarnams: ‘Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.’ ¹⁴ Mat daug pašauktų, bet maža išrinktų.“

Dievas ir ciesorius

¹⁵ Tuomet fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip jį sugauti kalboje. ¹⁶ Jie nusiuntė pas jį savo mokinių kartu su Erodo šalininkais paklausti: „Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji, nes nežiūri žmonių poaukščių. ¹⁷ Tad pasakyk, kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?” ¹⁸ Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai? ¹⁹ Parodykite man mokesčių pinigą!“ Jie padavė jam denarą. ²⁰ Jis paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?“ ²¹ Jie atsakė: „Ciesoriaus.“ Tuomet Jėzus tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo ­ Dievui.“ ²² Tai girdėdami, jie stebėjosi ir, palikę jį, nuėjo.

Mirusiųjų prisikėlimas

²³ Tą pačią dieną atėjo pas jį sadukiejų, kurie nepripažįsta mirusiųjų prisikėlimo, ir klausė: ²⁴ „Mokytojau, Mozė yra pasakęs: Jei kas mirtų bevaikis, tegul jo brolis veda jo žmoną ir pažadina savo broliui palikuonių. ²⁵ Šit pas mus yra buvę septyni broliai. Pirmasis vedęs mirė ir, neturėdamas vaikų, paliko savo žmoną broliui. ²⁶ Taip atsitiko antrajam ir trečiajam iki septintojo. ²⁷ Visų paskiausiai numirė ta moteris. ²⁸ Tad, kai mirusieji prisikels, kuriam iš septynių ji bus žmona? Juk visi yra ją turėję.“ ²⁹ Jėzus jiems atsakė: „Jūs klystate, nepažindami nei Raštų, nei Dievo galybės. ³⁰ Prisikėlę nei ves, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje. ³¹ O apie mirusiųjų prisikėlimą ar nesate skaitę, kas jums Dievo pasakyta: ³² Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas. Jis ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas!“ ³³ Tai girdėdama, minia stebėjosi jo mokslu.