Atlaidumas

²¹ Tuomet priėjo Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ ²² Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau ­ iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų.

Beširdis tarnas

²³ Todėl dangaus karalystė panaši į karalių, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. ²⁴ Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. ²⁵ Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta. ²⁶ Tuomet, puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu.’ ²⁷ Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą. ²⁸ Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: ‘Atiduok skolą!’ ²⁹ Puolęs ant kelių, draugas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu.’ ³⁰ Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą. ³¹ Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę. ³² Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: ‘Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau nes mane maldavai. ³³ Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!’ ³⁴ Užsirūstinęs valdovas atidavė jį budeliams, iki atiduos visą skolą. ³⁵ Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui.“

¹ Pabaigęs šias kalbas, Jėzus pasitraukė iš Galilėjos ir atėjo į Judėjos sritį, Užjordanėje. ² Paskui jį sekė gausūs žmonių būriai. Jis ten juos gydė.

³ Tuomet pas jį atėjo fariziejų. Spęsdami pinkles, jie paklausė: „Ar galima vyrui dėl kokios nors priežasties atleisti žmoną?“ ⁴ Jis atsakė: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį ⁵ ir pasakė: Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. ⁶ Taigi jie ­ jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria.“ ⁷ Tada jie klausė: „O kodėl Mozė liepė duoti skyrybų raštą, atleidžiant žmoną?“ ⁸ Jis atsakė: „Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebuvo. ⁹ Taigi aš jums sakau: kas atleidžia žmoną ­ jei ne dėl ištvirkavimo ­ ir veda kitą, svetimauja.“

Atsisakę tuoktis

¹⁰ Tuomet mokiniai sakė: „Jei tokie vyro ir žmonos reikalai, tai neverta vesti.“ ¹¹ Jėzus atsakė: „Ne visi išmano tuos žodžius, o tik tie, kuriems duota išmanyti. ¹² Juk yra eunuchų, kurie gimė tokie iš motinos įsčių. Yra eunuchų, kuriuos tokius padarė žmonės. Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės. Kas pajėgia išmanyti, teišmano.“