Pirmasis duonos padauginimas

³⁰ Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę. ³¹ O jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite.“ Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti. ³² Taigi jie išplaukė valtimi į negyvenamą nuošalią vietą. ³³ Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir net pralenkė mokinius.

³⁴ Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų. ³⁵ Dienai baigiantis, prisiartino prie jo mokiniai ir prašė: „Ši vietovė tuščia, ir jau vėlyvas metas. ³⁶ Paleisk juos, kad, pasklidę po aplinkinius vienkiemius bei kaimus, jie nusipirktų valgyti.“ ³⁷ Bet Jėzus tarė: „Tai jūs duokite jiems valgyti.“ Mokiniai tada klausia: „Gal mums eiti nupirkti duonos už du šimtus denarų ir duoti jiems valgyti?“ ³⁸ Jis sako: „O kiek turite duonos? Eikite ir pažiūrėkite.“ Patikrinę jie atsako: „Penkis kepaliukus ir dvi žuvis.“ ³⁹ Tuomet jis įsakė susodinti žmones būriais ant žalios vejos. ⁴⁰ Ir tie susėdo būrys prie būrio, po šimtą ir po penkiasdešimt žmonių. ⁴¹ Jėzus paėmė penkis kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, palaimino, laužė duoną ir davė mokiniams, kad išdalytų žmonėms. Jis taip pat liepė visiems padalyti tas dvi žuvis. ⁴² Visi valgė ir pasisotino. ⁴³ Jie dar pririnko dvylika pilnų pintinių duonos gabaliukų ir žuvies likučių. ⁴⁴ O duonos valgytojų buvo penki tūkstančiai vyrų.

Jėzus eina vandeniu

⁴⁵ Tada Jėzus prispyrė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą prie Betsaidos, kol jis atleisiąs žmones. ⁴⁶ Juos atleidęs, jis užkopė į kalną melstis. ⁴⁷ Kai sutemo, valtis buvo ežero viduryje, o Jėzus pats vienas ant kranto. ⁴⁸ Matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami, nes vėjas buvo jiems priešingas, apie ketvirtą nakties sargybą jis ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi, ir buvo bepraeinąs pro šalį. ⁴⁹ Šie, pamatę jį einantį ežero paviršiumi, pamanė, jog tai šmėkla, ir ėmė šaukti. ⁵⁰ Mat visi jį regėjo ir išsigando. Bet jis tuojau juos prakalbino: „Nenusiminkite! Tai aš. Nebijokite!“ ⁵¹ Tada jis įlipo pas juos į valtį, ir vėjas nurimo.

Mokiniai dar labiau stebėjosi, ⁵² nes visiškai nebuvo supratę duonos stebuklo, ir jų širdis tebebuvo nenuovoki.

⁵³ Persiyrę per ežerą, jie pasiekė Genezaretą ir čia lipo į krantą. Išgydymai Genezarete⁵⁴ Jiems išlipus iš valties, žmonės tuojau pažino Jėzų, ⁵⁵ paskelbė visai apylinkei ir pradėjo gabenti neštuvais ligonius ten, kur girdėjo jį esant. ⁵⁶ Ir kur Jėzus užeidavo į kaimus, miestus ar vienkiemius, jie aikštėse guldydavo ligonius ir maldaudavo jį, kad leistų jiems palytėti bent savo drabužio apvadą. Ir kas tik jį paliesdavo, išgydavo.