¹ Išvykęs iš ten, Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę. ² Atėjus šabui, jis pradėjo mokyti sinagogoje. Daugelis girdėdami stebėjosi ir sakė: „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? ³ Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“ Ir jie piktinosi juo. ⁴ O Jėzus jiems tarė: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose.“ ⁵ Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė. ⁶ Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė.

Apaštalų išsiuntimas

⁷ Jėzus pasišaukė pas save Dvylika ir ėmė siuntinėti juos po du. Jis davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms. ⁸ Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę ­ nei duonos, nei krepšio, nei variokų dirže, ⁹ tik apsiauti sandalais, bet nesusivilkti dviejų palaidinių. ¹⁰ Ir mokė juos: „Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kolei išvyksite. ¹¹ Jei kurioje vietovėje jūsų nepriimtų ir neklausytų, išeikite iš ten ir net dulkes nuo kojų nusikratykite, kaip liudijimą prieš juos.“ ¹² Jie iškeliavo, ragino atsiversti, ¹³ išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė.

Erodas apie Jėzų

¹⁴ Tuo tarpu karalius Erodas išgirdo apie Jėzų, nes garsas apie jį plačiai sklido, ir žmonės kalbėjo: „Jonas Krikštytojas prisikėlė iš numirusių, ir todėl jame veikia stebuklingos jėgos.“ ¹⁵ Kiti tvirtino: „Jis ­ Elijas!“ Dar kiti sakė: „Jis pranašas, kaip ir kiti pranašai.“ ¹⁶ Tai išgirdęs, Erodas nutarė: „Jonas, kuriam nukirsdinau galvą, ­ tai jis prisikėlė!“

Jono Krikštytojo nužudymas

¹⁷ Pats Erodas buvo įsakęs suimti Joną ir laikė jį sukaustytą kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados, kurią buvo vedęs. ¹⁸ Jonas mat sakė Erodui: „Nevalia tau gyventi su brolio žmona.“ ¹⁹ Taigi Erodiada neapkentė Jono ir troško jį nužudyti, tačiau negalėjo, ²⁰ nes Erodas Jono bijojo, žinodamas jį esant teisų ir šventą vyrą, ir todėl jį saugojo. Girdėdamas Joną kalbant, jis jausdavosi neramus, tačiau mielai jo klausydavosi.

²¹ Proga pasitaikė, kai Erodas, švęsdamas savo gimimo dieną, iškėlė pokylį savo didžiūnams, kariuomenės vadams ir Galilėjos kilmingiesiems. ²² Erodiados duktė ten įėjusi šoko ir patiko Erodui bei jo svečiams. Karalius tarė mergaitei: „Prašyk iš manęs, ko tik nori, ir aš tau duosiu.“ ²³ Ir jis prisiekė: „Ko tik prašytum, aš tau duosiu, kad ir pusę savo karalystės!“ ²⁴ Tuomet ji išėjusi paklausė savo motiną: „Ko prašyti?“ O ši tarė: „Jono Krikštytojo galvos!“ ²⁵ Toji, skubiai atbėgusi pas karalių, ėmė prašyti: „Noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą.“

²⁶ Karalius labai nuliūdo, tačiau dėl savo priesaikos ir dėl svečių nesiryžo atšaukti jai duoto pažado. ²⁷ Jis tuoj pat pasiuntė budelį ir įsakė jam atnešti Jono galvą. Šis nuėjęs nukirto Jonui kalėjime galvą ²⁸ ir, atnešęs ją dubenyje, padavė mergaitei, o mergaitė atidavė ją savo motinai. ²⁹ Tai išgirdę, Jono mokiniai atėjo, pasiėmė jo kūną ir palaidojo kape.