¹ Po kelių dienų, kai Jėzus vėl atėjo į Kafarnaumą, žmonės išgirdo jį esant namuose, ² ir tiek daug prisirinko, jog nė prie durų nebeliko vietos. O jis skelbė jiems žodį. ³ Tada keturi vyrai atnešė paralyžiuotą žmogų. ⁴ Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur jis buvo, ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis. ⁵ Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus kreipėsi į paralyžiuotąjį: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“ ⁶ Tenai sėdėjo keletas Rašto aiškintojų, kurie svarstė savo širdyje: ⁷ „Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“ ⁸ Jėzus, iš karto savo dvasia perpratęs jų mintis, tarė: „Kam taip manote savo širdyje? ⁹ Kas lengviau ­ ar pasakyti paralyžiuotam: ‘Tau atleidžiamos nuodėmės’, ar liepti: ‘Kelkis, pasiimk neštuvus ir vaikščiok’? ¹⁰ Bet, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią atleisti žemėje nuodėmes, ­ čia jis tarė paralyžiuotajam, ­ ¹¹ sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!“ ¹² Šis atsikėlęs tuojau pasiėmė neštuvus ir visų akyse nuėjo sau. Visi be galo stebėjosi ir šlovino Dievą, sakydami: „Tokių dalykų mes niekada nesame matę.“