¹ VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: ² „Duok Aaronui ir jo sūnums nurodymus. Štai deginamosios aukos apeigos. Pati deginamoji auka turi pasilikti ant aukuro žaizdro visą naktį ligi ryto, o ant aukuro turi būti kurstoma ugnis. ³ Užsimovęs apatines kelnaites iš drobės, kunigas apsivilks drobiniu apdaru, susems pelenus, kuriais ugnis pavertė ant aukuro deginamąją auką, ir supils juos šalia aukuro. ⁴ Tada nusivilks savo apdarą ir, apsivilkęs kitais drabužiais, išneš pelenus už stovyklos į švarią vietą. ⁵ Ugnis ant aukuro turi būti nuolat kurstoma; ji neturi užgesti. Kas rytą kunigas uždės ant jos malkų, išdėlios ant jos deginamąją auką ir pavers dūmais bendravimo aukos taukus. ⁶ Ugnis ant aukuro turi būti nuolat kurstoma; ji neturi užgesti.

Kasdienė javų atnaša

⁷ Štai javų atnašos apeigos. Aarono sūnūs atnašaus ją VIEŠPATIES akivaizdoje priešais aukurą. ⁸ Vienas jų paims iš jos saują geriausių miltų bei aliejų iš javų atnašos drauge su visais ant atnašos esančiais smilkalais ir pavers jos priminimo dalį dūmais ant aukuro kaip malonaus kvapo auką VIEŠPAČIUI. ⁹ O kas iš jos lieka, suvalgys Aaronas ir jo sūnūs. Ji turi būti valgoma kaip nerauginti papločiai šventoje vietoje; ją reikia valgyti Susitikimo Palapinės kieme. ¹⁰ Ji neturi būti kepama su raugu. Aš daviau ją kaip jų dalį iš savo ugninių atnašų. Ji ypač šventa, kaip ir atnaša už nuodėmę ar kaltės atnaša. ¹¹ Tik vyrai iš Aarono palikuonių ją valgys kaip savo teisėtą dalį iš VIEŠPATIES ugninių atnašų per visas kartas. Kas tik jas paliestų, taps pašvęstas.“

¹² VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: ¹³ „Štai atnaša, kurią Aaronas ir jo sūnūs turi atnašauti VIEŠPAČIUI savo patepimo dieną: dešimtadalis efos geriausių miltų kaip nuolatinė javų atnaša, pusė rytą ir pusė vakare. ¹⁴ Ji bus paruošta keptuvėje su aliejumi. Atneši ją gerai aliejuje išmirkytą ­ keptas javų atnašos riekes ­ ir atnašausi kaip malonų kvapą VIEŠPAČIUI. ¹⁵ Taip ją paruoš ir kunigas, pateptas iš Aarono sūnų būti jo įpėdiniu. Tai amžinas įstatas: atnaša priklauso VIEŠPAČIUI, ji visa turi būti paversta dūmais. ¹⁶ Kiekviena kunigo javų atnaša turi būti visa sudeginta; ji neturi būti valgoma.“

Atnašos už nuodėmę

¹⁷ VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: ¹⁸ „Taip sakyk Aaronui ir jo sūnums. Štai aukos už nuodėmę apeigos. Auka už nuodėmę bus papjauta VIEŠPATIES akivaizdoje toje vietoje, kur pjaunama atnaša deginamajai aukai. ¹⁹ Tas kunigas, kuris atnašauja ją kaip atnašą už nuodėmę, turi ją valgyti. Ji bus valgoma šventoje vietoje, Susitikimo Palapinės kieme. ²⁰ Kas tik paliestų jos mėsą, taps pašvęstas, o jeigu ant drabužių užtikštų jos kraujo, aptaškytąją dalį turi išplauti šventoje vietoje. ²¹ Molio indas, kuriame ji buvo virta, turi būti sudaužytas, o jeigu ji virta vario inde, jis turi būti iššveistas ir išskalautas vandeniu. ²² Tik vyrai iš kunigų giminės ją valgys, nes ji ypač šventa. ²³ Bet aukos už nuodėmę mėsa, kurios kraujo buvo atnešta į Susitikimo Palapinę permaldavimui šventoje vietoje, nebus valgoma. Ji turi būti sudeginta ugnyje.

¹ Štai kaltės atnašos apeigos. Ši atnaša ypač šventa; ² ji bus papjauta toje vietoje, kur pjaunama deginamosios aukos atnaša. Jos kraujas bus išlietas ant aukuro šonų. ³ Visi jos taukai turi būti atnašauti: riebioji uodega, vidurius dengianti riebioji plėvė, ⁴ abudu inkstai su jų taukais prie paslėpsnių ir kepenų lezgis, kuris turi būti išimtas drauge su inkstais. ⁵ Kunigas pavers juos ant aukuro dūmais kaip ugninę atnašą VIEŠPAČIUI. Tai kaltės atnaša. ⁶ Ją valgys tik vyrai iš kunigų giminės. Bus valgoma šventoje vietoje, nes ši atnaša ypač šventa.

⁷ Atnaša už kaltę panaši į auką už nuodėmę. Tie patys nurodymai galioja abiems. Ji turi priklausyti kunigui, kuris atlieka ja permaldavimą. ⁸ Panašiai kunigas, kuris atnašauja už ką nors deginamąją auką, pasiims kailį deginamosios aukos, kurią atnašavo. ⁹ Be to, kiekviena javų atnaša, kepta krosnyje, ir kiekviena, paruošta puode ar keptuvėje, priklausys ją atnašaujančiam kunigui. ¹⁰ Tuo tarpu kiekviena kita javų atnaša, įmaišyta su aliejumi ar sausa, lygiai priklausys visiems Aarono sūnums.

Bendravimo atnašos

¹¹ Štai bendravimo aukos, kuri atnašaujama VIEŠPAČIUI, apeigos. ¹² Jei kas ją aukoja dėkodamas, tai drauge su bendravimo auka turės atnašauti ir aliejumi įmaišytų neraugintų papločių, aliejumi apteptų neraugintų bandelių bei aliejuje išminkytų geriausių miltų papločių. ¹³ Šias atnašas, pridėjęs raugintos duonos papločių, jis turės atnašauti su dėkojimui skirta bendravimo auka. ¹⁴ Iš jų jis turės atnašauti po vieną paplotį kaip savo auką VIEŠPAČIUI. Tai priklausys kunigui, išliejančiam padėkos atnašos kraują. ¹⁵ O jo bendravimo aukos, skirtos dėkojimui, mėsa turės būti valgoma tą pačią dieną, kai ji aukojama. Nieko iš jos neturi būti palikta ligi ryto.

¹⁶ Jei auka, kurią jis atnašauja, yra įžado ar geros valios auka, ji turi būti valgoma tą dieną, kai aukojama, tačiau jos liekanos gali būti valgomos ir rytojaus dieną. ¹⁷ Bet trečią dieną aukos mėsos liekanos turės būti sudegintos. ¹⁸ Todėl, jei trečią dieną būtų valgomos bendravimo aukos mėsos liekanos, auka nei bus maloni Dievui, nei bus įskaityta tam, kuris ją aukojo. Tokia mėsa turi būti laikoma atmatomis, ir kas ją valgys, užsitrauks kaltę.

¹⁹ Mėsa, palietusi ką nors nešvaraus, nebus valgoma; ji turi būti sudeginta ugnyje. O kitą mėsą gali valgyti tik tas, kas švarus. ²⁰ Kas, būdamas nešvarus, valgytų mėsos iš VIEŠPAČIUI skirtos bendravimo aukos, bus pašalintas iš savo giminės. ²¹ Jei žmogus paliestų bet kokį nešvarų dalyką ­ žmogišką nešvarumą ar nešvarų gyvulį, ar bet kokį nešvarų bjaurų kūrinį ­ ir valgytų mėsos iš VIEŠPAČIUI skirtos bendravimo aukos, jis bus pašalintas iš savo giminės.“

Nurodymai apie taukus/ir kraują

²² VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: ²³ „Kalbėk izraelitams ir sakyk: nevalgysite jokių taukų nei jaučio, nei avies, nei ožkos. ²⁴ Nors nudvėsusio ar žvėrių sudraskyto gyvulio taukai ir gali būti kam nors panaudoti, jūs patys jų nevalgysite. ²⁵ Jei kas nors valgytų taukų gyvulio, iš kurio gali būti atnašauta ugninė VIEŠPAČIUI skirta auka, tas asmuo bus pašalintas iš savo giminės. ²⁶ Nevalgysite jokio kraujo ­ ar tai būtų paukščio, ar gyvulio kraujas ­ niekur savo gyvenvietėse. ²⁷ Kas valgytų bet kokį kraują, bus pašalintas iš savo giminės.“