Jėzus apie savo dievystę

²² Jeruzalėje buvo Šventyklos pašventinimo iškilmė. Buvo žiema. ²³ Jėzus vaikščiojo šventykloje, po Saliamono stoginę.

²⁴ Ten jį apspito žydai ir ėmė klausinėti: „Kaip ilgai laikysi mus abejonėse? Jeigu esi Mesijas, pasakyk mums atvirai!“ ²⁵ Jėzus jiems atsakė:

„Aš jums pasakiau, tik jūs netikite.

Mano darbai, kuriuos aš darau

savo Tėvo vardu,

liudija apie mane.

²⁶ Bet jūs netikite,

nes jūs ­ ne manosios avys.

²⁷ Manosios avys klauso mano balso;

aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane.

²⁸ Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą;

jos nežus per amžius,

ir niekas jų neišplėš iš mano rankos.

²⁹ Tėvas, kuris man jas davė,

yra aukščiau už viską,

ir niekas jų neišplėš

iš Tėvo rankos.

³⁰ Aš ir Tėvas esame viena.“

³¹ Ir vėl žydai stvėrėsi akmenų, norėdami jį užmušti. ³² O Jėzus paklausė juos: „Tėvo valia esu jums padaręs daug gerų darbų. Už kurį gi darbą jūs užmušite mane?“ ³³ Žydai jam atsakė: „Ne už gerą darbą užmušime, bet už piktžodžiavimą, kad tu, būdamas žmogus, dediesi Dievu.“

³⁴ Jėzus atsakė:

„Argi jūsų Įstatyme nėra parašyta:

Aš tariau: jūs esate dievai!?

³⁵ Taigi [Įstatymas] vadina dievais tuos,

kuriems skirtas Dievo žodis,

ir Raštas negali būti panaikintas.

³⁶ Tad kaip jūs galite sakyti

tam, kurį Tėvas pašventino ir siuntė pasaulin:

‘Tu piktžodžiauji’, ­

kai jis pareiškė:

‘Aš ­ Dievo Sūnus!’?

³⁷ Jei aš nedarau savo Tėvo darbų,

netikėkite manimi!

³⁸ O jeigu darau ir manimi netikite,

tikėkite darbais,

kad pažintumėte ir suprastumėte,

jog Tėvas manyje ir aš jame.“

³⁹ Jie dar kartą mėgino jį suimti, bet jis ištrūko jiems iš rankų. ⁴⁰ Jėzus vėl pasitraukė į Užjordanę, kur anksčiau krikštijo Jonas, ir apsistojo tenai. ⁴¹ Daugelis ėjo pas jį ir kalbėjo: „Jonas, tiesa, nepadarė nė vieno ženklo, bet ką jis pasakė apie šitą žmogų, buvo teisybė.“ ⁴² Ir daugelis įtikėjo jį tame krašte.