¹ Tuomet visi karių vadai, Kareacho sūnus Johananas ir Hošajos sūnus Azarija drauge su visais žmonėmis, nuo mažo iki didelio, kreipėsi ² į pranašą Jeremiją ir sakė: „Prašom išgirsti mūsų maldavimą! Melsk už mus VIEŠPATĮ, savo Dievą, už visą šį likutį, nes likome tik keletas, o kadaise, kaip pats savo akimis matei, buvo daug! ³ Teparodo mums VIEŠPATS, tavo Dievas, kuriuo keliu turėtume eiti, ką turėtume daryti!“ ⁴ Pranašas Jeremijas atsakė: „Labai gerai! Melsiu VIEŠPATĮ, jūsų Dievą, kaip jūs prašote. Kad ir koks būtų VIEŠPATIES atsakymas, pasakysiu jums, nuo jūsų nenuslėpdamas nė žodžio.“ ⁵ Tuomet jie laidavo Jeremijui: „Tebūna mums VIEŠPATS tikras ir ištikimas liudytojas! Prisiekiame, kad tiksliai vykdysime kiekvieną žodį, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, atsiųs per tave. ⁶ Malonus ar nemalonus jis bus, mes paklusime balsui VIEŠPATIES, mūsų Dievo, pas kurį tave siunčiame, idant mums gerai sektųsi. Taip! Mes paklusime VIEŠPATIES, mūsų Dievo, balsui.“

⁷ Dešimt dienų praslinkus, Jeremiją pasiekė VIEŠPATIES žodis. ⁸ Tuomet jis susikvietė Kareacho sūnų Johananą, visus su juo esančius karių vadus bei visus žmones, nuo mažo iki didelio, ⁹ ir pasakė jiems: „Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kurio maldauti mane siuntėte. ¹⁰ Jeigu tik ramiai pasiliksite šiame krašte, jus statysiu, o ne griausiu, sodinsiu, o ne rausiu, nes gailiuosi, kad jums siunčiau nelaimę. ¹¹ Nebijokite Babilono karaliaus, dėl kurio dabar drebate! Nebebijokite jo, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­ nes aš esu su jumis, kad jus išgelbėčiau ir išvaduočiau iš jo nagų. ¹² Kadangi aš jums gailestingas, jis elgsis su jumis gailestingai ir leis jums grįžti į jūsų gimtąją žemę. ¹³ Bet jeigu nepaklusite VIEŠPATIES, jūsų Dievo, balsui ir nutarsite nepasilikti šiame krašte, ¹⁴ sakydami: ‘Ne! Mes eisime į Egiptą, kur nebematysime karo, nebegirdėsime rago gausmo, nebealksime duonos. Ten mes gyvensime!’ ­ ¹⁵ tai klausykis VIEŠPATIES žodžio, Judo likuti! Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Jeigu tikrai esate apsisprendę eiti į Egiptą ir tenai įsikurti, ¹⁶ kalavijas, kurio bijotės, pasivys jus Egipto žemėje, o badas, dėl kurio baiminatės, seks jums įkandin į Egiptą. Ten jūs mirsite! ¹⁷ Visi žmonės, kurie apsisprendė eiti į Egiptą ir ten kurtis gyventi, mirs nuo kalavijo, bado ir maro. Nė vienas neišliks, nė vienas nepabėgs nuo nelaimės, kurią jiems siųsiu.’ ¹⁸ Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Kaip buvo išlietas mano įniršis ir pyktis ant Jeruzalės gyventojų, taip bus išlietas mano pyktis ant jūsų, kai ateisite į Egiptą. Būsite prakeiksmo ir siaubo reginiu, keiksmažodžiu ir pajuoka! Šios vietos niekada nebematysite!’

¹⁹ Judo likuti, VIEŠPATS jums sakė: ‘Neikite į Egiptą!’ Įsidėmėkite gerai, nes šiandien jus įspėjau. ²⁰ Jūs nebuvote nuoširdūs, kai mane siuntėte pas VIEŠPATĮ, savo Dievą, sakydami: ‘Užtark už mus VIEŠPAČIUI, savo Dievui! Ką tik VIEŠPATS, mūsų Dievas, tau sakys, pasakyk mums, ir mes vykdysime.’ ²¹ Šiandien pasakiau jums, bet jūs neklausote VIEŠPATIES, jūsų Dievo, ir visiškai nepaisote, ką jis man pavedė jums pasakyti. ²² O dabar galite būti tikri, kad mirsite nuo kalavijo, bado ir maro toje vietoje, kur trokštate eiti ir kurtis gyventi.“

¹ Atsitiko taip, kad, Jeremijui pakartojus žmonėms visus šiuos VIEŠPATIES, jų Dievo, žodžius, su kuriais VIEŠPATS buvo jį atsiuntęs pas juos, ² Hošajos sūnus Azarija, Kareacho sūnus Johananas ir visi kiti įžūlūs vyrai šaukė Jeremijui: „Tu meluoji! Ne VIEŠPATS, mūsų Dievas, atsiuntė tave pasakyti mums: ‘Neikite į Egiptą, kad tenai įsikurtumėte gyventi.’ ³ Ne! Nerijos sūnus Baruchas sukurstė tave prieš mus, kad išduotum mus chaldėjams į nagus, idant būtume išžudyti ar ištremti į Babiloną.“

⁴ Nei Kareacho sūnus Johananas, nei kas kitas iš karių vadų, nei kas kitas iš žmonių nepakluso VIEŠPATIES raginimui likti Judo krašte. ⁵ Užuot pasilikę, Kareacho sūnus Johananas ir visi karių vadai išsivedė visą Judo likutį, visus sugrįžusius iš įvairių tautų, tarp kurių buvo išblaškyti, ir apsigyvenusius Judo krašte ­ ⁶ vyrus, moteris ir vaikus, karaliaus dukteris ir visus žmones, kuriuos karaliaus asmens sargybos vadas Nebuzaradanas buvo palikęs Šafano sūnaus Ahikamo sūnui Gedalijui, drauge ir pranašą Jeremiją bei Nerijos sūnų Baruchą. ⁷ Neklausydami VIEŠPATIES balso, jie ėjo į Egiptą ir atkeliavo prie Tachpanheso.

Jeremijas Egipte

⁸ Tachpanhese Jeremiją pasiekė VIEŠPATIES žodis: ⁹ „Pasiimk keletą didelių akmenų ir, Judo vyrams regint, paslėpk juos po kalkėmis verandoje prie įėjimo į faraono rūmus Tachpanhese. ¹⁰ Paskui jiems paaiškink: ‘Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas. Tikėkite manimi, pasiųsiu ir atvesiu čionai savo tarną Babilono karalių Nebukadnecarą. Ant akmenų, kuriuos paslėpiau, pastatysiu jo sostą, o viršum jų jis pasistatys savo karališkąją palapinę. ¹¹ Jis ateis ir nuniokos Egipto kraštą: mirtimi ­ skirtus mirčiai, tremtimi ­ skirtus tremčiai, kalaviju ­ skirtus kalavijui. ¹² Padegsiu Egipto dievų namus, jis sudegins juos ir nelaisvėn paims dievus. Egipto žeme jis apsisiaus, kaip piemuo apsisiaučia savo apdaru, ir saugiai iš čia išžygiuos. ¹³ Jis sutrupins obeliskus Bet Šemešo šventykloje, kuri yra Egipte, ir ugnimi sunaikins egiptiečių dievų šventyklas.’“

¹ Jeremiją pasiekė žodis, skirtas visiems judėjams, gyvenantiems Egipto žemėje ­ Migdole, Tachpanhese, Nofe ir Patroso krašte: ² „Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas. Jūs patys matėte, kokią nelaimę siunčiau Jeruzalei ir kitiems Judo miestams. Šiandien jie tapę griuvėsiais, kuriuose niekas negyvena ³ dėl savo nedorų darbų, kuriais erzino mane, eidami aukoti smilkalų ir tarnauti svetimiems dievams, kurių nei jie patys, nei jūs, nei jūsų tėvai nepažinojo. ⁴ Nors aš primygtinai ir be perstojo siunčiau visus savo tarnus pranašus, prašydamas jūsų: ‘Ak, nedarykite to bjauraus dalyko, kurio aš nekenčiu!’, ­ ⁵ jie nei klausė, nei paisė, kad gręžtųsi nuo savojo nedorumo ir liautųsi aukoję smilkalus svetimiems dievams. ⁶ Mano pyktis ir įniršis išsiliejo liepsnomis Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse, paversdamas juos griuvėsiais ir dykyne, kaip šiandien ir yra.

⁷ Dabar taip kalba VIEŠPATS, Galybių Dievas, Izraelio Dievas: ‘Kodėl darote sau patiems mirtiną žalą, išraudami iš Judo save, vyrus ir žmonas, vaikus ir kūdikius, nepalikdami nė likučio? ⁸ Kodėl erzinate mane savo rankų darbais, aukodami svetimiems dievams Egipto žemėje, kur atėjote įsikurti? Nejau jūs norite būti išrauti ir tapti keiksmažodžiu bei pajuoka tarp žemės tautų? ⁹ Nejaugi pamiršote savo protėvių, Judo karalių ir jų žmonų nusikaltimus, jūsų pačių ir jūsų žmonų nusikaltimus, padarytus Judo krašte ir Jeruzalės gatvėse? ¹⁰ Iki šios dienos jie nedarė atgailos; nei jie bijo, nei laikosi mano mokymo ir įsakymų, kuriuos daviau jums ir jūsų tėvams.

¹¹ Todėl, ­ taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, ­ tikėkite manimi, atgręžiau jums savo veidą nelaimei ir išrausiu visą Judą! ¹² Pagriebsiu Judo likutį, tuos, kurie žūtbūt veržėsi eiti į Egipto žemę ir ten įsikurti, ir jie visi pražus. Egipto žemėje jie kris nuo kalavijo arba bus badu sunaikinti. Nuo mažo iki didelio jie mirs nuo kalavijo ir bado, taps neapykantos ir siaubo reginiu, keiksmažodžiu ir pajuoka. ¹³ Gyvenančius Egipto žemėje bausiu taip, kaip nubaudžiau Jeruzalę: kalaviju, badu ir maru. ¹⁴ Iš Judo likučio, atėjusio kurtis Egipto žemėje, nė vienas neištrūks, neišliks ir negrįš į Judo kraštą. Nors jie ir trokštų grįžti ir ten gyventi, negrįš. Tik tie, kurie pabėgs, sugrįš.’“

¹⁵ Tuomet vyrai, kurie žinojo, kad jų žmonos aukoja smilkalus svetimiems dievams, drauge su ten stovėjusiomis moterimis, didžiule minia, ir visi žmonės, gyvenę Patrose Egipto žemėje, Jeremijui atsakė: ¹⁶ „Mes nesame linkę klausyti žodžio, kurį mums pasakei VIEŠPATIES vardu. ¹⁷ Verčiau mes kruopščiai vykdysime žodį, kuris išėjo iš mūsų burnos: mes ir toliau deginsime smilkalus Dangaus karalienei ir aukosime liejamąsias atnašas, kaip darėme mes ir mūsų tėvai, mūsų karaliai ir didžiūnai Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse. Tuomet turėjome maisto iki soties ir puikiai gyvenome, nelaimės nematėme. ¹⁸ Bet nuo to laiko, kai liovėmės deginti smilkalus Dangaus karalienei ir aukoti jai liejamąsias atnašas, mums visko trūksta ir žūvame nuo kalavijo ir bado.“ ¹⁹ O moterys pridūrė: „Taip! Mes ir toliau smilkalus deginsime Dangaus karalienei, aukosime jai liejamąsias atnašas! Argi mes be savo vyrų žinios kepėme papločius su jos atvaizdu ir atnašavome jai liejamąsias aukas?“

²⁰ Visiems žmonėms, vyrams ir moterims, visiems, davusiems šį atsakymą, Jeremijas tarė: ²¹ „Argi neatminė VIEŠPATS tos smilkalų aukos, kurią aukojote jūs ir jūsų protėviai, jūsų karaliai ir didžiūnai, žmonės Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse? Argi jis nepaėmė jos į širdį? ²² Kai VIEŠPATS nebegalėjo daugiau pakelti jūsų nedorų įpročių ir pasibjaurėtinų darbų, kuriuos darėte, jūsų kraštas tapo griuvėsiais, ty´rais ir prakeiksmu, negyvenamas kaip šiandien. ²³ Dėl to, kad deginote smilkalus ir nusidėjote VIEŠPAČIUI, neklausydami VIEŠPATIES balso ir nepaklusdami jo mokymui, įstatams bei potvarkiams, ištiko jus dabartinė nelaimė.“