¹⁹ „Mano širdie! Mano širdie! Raitausi iš skausmo!

Netelpa krūtinėje mano širdis!

Man plyšta širdis, negaliu tylėti,

nes girdžiu rago garsus, mūšio šauksmus.

²⁰ ‘Nelaimė vejasi nelaimę’, ­ pranešama.

Visas kraštas niokojamas,

kaip mat sunaikintos mano palapinės,

akimirksniu ­ mano pastogės.

²¹ Kiek ilgai turėsiu regėti tą karo vėliavą,

klausytis tų rago garsų?

²² Deja, mano tauta paika!

Manęs jie nepažįsta!

Jie ­ neprotingi vaikai,

be jokios nuovokos.

Jie gudrūs vien pikta daryti,

o gera daryti nemoka.“

²³ Pažiūrėjau į žemę, ir štai

ji nualinta ir dyka!

Žvelgiau į dangų, ir nebuvo jame šviesos!

²⁴ Pažiūrėjau į kalnus, ir štai

jie drebėjo,

o visos kalvos svyravo priekin ir atgal!

²⁵ Žvalgiausi, ir štai

nebuvo žmonių;

net padangių paukščiai buvo išskridę!

²⁶ Pažiūrėjau, ir štai

derlinga žemė buvo tapusi dykuma;

visi jos miestai ­ griuvėsiai prieš VIEŠPATĮ,

sunaikinti jo aitraus pykčio.

²⁷ Taip kalba VIEŠPATS: „Tyrlaukiais pavirs visas kraštas, tačiau jo visai nesunaikinsiu.

²⁸ Dėl to dejuos žemė,

ir dangūs viršum jos apsigaubs juoda skraiste,

nes aš pasakiau ir nesigailiu,

nutariau ir neatšauksiu.“

²⁹ Raitelių ir šaulių šauksmus išgirdę,

išbėgioja visų miestų gyventojai.

Jie šliaužia į urvus,

slepiasi miškų tankmėse,

kopia ant uolų:

visi miestai ištuštėję, niekas ten nebegyvena.

³⁰ O tu, pasmerktoji pražūčiai,

ką tu manai, rengdamasi purpuru,

puošdamasi aukso puošmenomis,

dažydamasi savo akis?

Veltui gražiniesi!

Tavo meilužiai tave paniekina,

tavo gyvybė jiems rūpi!

³¹ Girdžiu tarsi dejuotų gimdyvė,

tarsi šauktų pirmąkart gimdanti motina.

Tai šaukia duktė Sionas.

Kvapą vos atgaudama, ji tiesia rankas:

„Ak, vargas man!

Alpstu nuvargusi, sugriebta žudikų!

¹ Paklajokite Jeruzalės gatvėmis,

žvalgykitės ir stebėkite!

Ieškokite jos aikštėse!

Ar rasite žmogų, bent vieną žmogų,

vykdantį teisingumą ir ieškantį teisybės,

idant galėčiau jai atleisti? ­ sako VIEŠPATS. ­

² Nors jie ir sakytų: ‘Kaip gyvas VIEŠPATS!’ ­

jų priesaika būtų kreiva.“

³ VIEŠPATIE, argi tavo akys neieško teisybės?

Tu juos plakei, bet skausmo jie nejautė,

tu juos beveik sunaikinai, bet jie nesileido mokomi.

Jie tapo kietesni už uolą ir sugrįžti atsisakė.

⁴ Tariau sau: „Jie ­ tik varguoliai;

užtat ir elgiasi paikai,

kad nežino VIEŠPATIES kelio

nei savo Dievo teisingumo.

⁵ Geriau pas didžiūnus eisiu, jiems kalbėsiu,

nes jie žino VIEŠPATIES kelią

ir savo Dievo teisingumą.“

Tačiau ir tie visi iki vieno buvo sulaužę jungą

ir nutraukę ryšius.

⁶ Todėl miškų liūtas juos plėšo,

tyrų vilkas juos pjauna,

ir leopardas sėlina aplink jų miestus ir visus,

kurie tik iš jų išeina, sudrasko į gabalus.

Gausūs buvo jų nusikaltimai,

nesuskaičiuojami jų atsimetimai.

⁷ „Kodėl turėčiau visa tai tau atleisti?

Tavo vaikai mane paliko

ir prisiekinėjo stabais, nors jie ne Dievas.

Pasotinau juos, bet jie svetimavo,

į kekšės namus grūdosi.

⁸ Eržilai jie, nusipenėję ir gašlūs;

kiekvienas žvengia dėl savo artimo žmonos.

⁹ Kaip už tai jų nebausti? ­

tai VIEŠPATIES žodis. ­

Kaip tokiai tautai nekeršyti?“

¹⁰ Kopkite į jos vynmedžių lysves atšlaitėse

ir nuniokiokite jas! Tik nesunaikinkite visiškai!

Nugenėkite nukarusias šakas,

nes jos nepriklauso VIEŠPAČIUI.

¹¹ „Ak, su manimi abeji elgėsi labai neištikimai ­

ir Izraelio, ir Judo namai“, ­ tai VIEŠPATIES žodis.

¹² Jie VIEŠPATIES išsigynė, sakydami:

„Jo nė būti nėra!

Neištiks mūsų jokia nelaimė,

nematysime nei kalavijo, nei bado.

¹³ Pranašai tik vėjų vaikosi;

jų kalba ­ ne žodis iš Dievo.

Teištinka jų grasinimai juos pačius!“

¹⁴ Todėl taip kalba VIEŠPATS, Galybių Dievas:

„Kadangi jie tai pareiškė,

štai paversiu savo žodžius tavo lūpose ugnimi.

Ši tauta ­ malkų krūva,

kurią surys ugnis!

¹⁵ Žiūrėkit! Aš pakeliu prieš jus tautą iš toli,

Izraelio namai! ­ tai VIEŠPATIES žodis. ­

Tvirtą tautą,

ilgaamžę tautą,

tautą, kurios kalbos nemoki

ir nesupranti, ką jie sako.

¹⁶ Jų strėlinės ­ kaip atviros kapų duobės,

visi jie ­ šaunūs kovotojai.

¹⁷ Jie surys tavo pjūtį ir maistą,

tavo sūnus ir dukteris,

tavo avis ir galvijus,

tavo vynmedžius ir figmedžius.

Kalaviju jie sutriuškins ir įtvirtintus miestus,

kuriais tu pasitiki.

¹⁸ Tačiau net tomis dienomis, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­ visiškai jūsų nesunaikinsiu. ¹⁹ Kai jie klaus: ‘Kodėl gi VIEŠPATS, mūsų Dievas, taip pasielgė su mumis?’ ­ atsakysi: ‘Kaip jūs mane palikote ir svetimiems dievams tarnavote savo krašte, taip dabar tarnaukite svetimiems dievams ne savo krašte.’

²⁰ Jokūbo namams tai pasakyk ir Judo karalystei paskelbk:

²¹ ‘Klausykis, paika ir nenuovoki tauta!

Jūs turite akis, bet nematote,

turite ausis, bet negirdite.

²² Argi neturėtumėte manęs garbinti, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­

argi neturėtumėte drebėti prieš mane?

Juk aš padariau smėlį jūros siena,

amžina riba, kurios jai peržengti nevalia.

Nors ji ir ūžauja, bet veltui,

nors jos bangos ir riaumoja, bet ant ribos turi lūžti.

²³ Maištingą ir neklusnią širdį turi ši tauta;

ji nusigręžė nuo kelio ir nuėjo sau.

²⁴ Nepagalvojo širdimi: „Garbinkime VIEŠPATĮ, savo Dievą,

kuris duoda mums lietus ­

ankstyvuosius ir vėlyvuosius, atėjus metui,

kuris palaiko mūsų labui pjūties savaičių seką.“

²⁵ Jūsų kaltės suardė šią seką,

jūsų nuodėmės nukreipė jus nuo kelio į palaimą.

²⁶ Mano tautoje yra nedorėlių,

metančių tinklus.

Jie spendžia spąstus lyg medžiotojai,

bet gaudo žmones.

²⁷ Kaip medžiotojo krepšys prikimštas paukščių,

taip jų namai pilni klastų.

Šitaip jie turtėja ir darosi galingi,

²⁸ tampa apkūnūs ir nutunka.

Jų nedori darbai ­ nuodėmė ant nuodėmės;

teisingumo jie nė paisyti nepaiso,

našlaičių bylų negina, vargšų skundų negirdi.

²⁹ Kaip už tai jų nebausti? ­

tai VIEŠPATIES žodis. ­

Kaip tokiai tautai nekeršyti?

³⁰ Baisus ir šlykštus dalykas atsitiko krašte:

³¹ pranašai pranašaudami meluoja,

kunigai valdo, kaip pranašai liepia,

o mano tauta tai mėgsta!

Bet ką darysite, kai ateis galas?’

¹ Bėkite, Benjamino vaikai, iš Jeruzalės!

Pūskite ragą Tekojoje, Bet Kereme duokite ženklą,

nes iš šiaurės grasina nelaimė ir baisi pražūtis.

² Gražioji ir trapioji dukterie Sione, tu žuvusi!

³ Prieš ją ateina piemenys su savo kaimenėmis,

statosi aplink savo palapines,

kiekvienas gano, kur nori.

⁴ „Pasirenkite mūšiui su ja! Būkite pasirengę!

Mes pulsime vidudienį!

Deja, bėda mums! Diena jau temsta,

ilgėja vakaro šešėliai.

⁵ Būkite pasirengę! Pulsime ją nakčia

ir griuvėsiais paversime jos tvirtoves!“

⁶ Taip kalba Galybių VIEŠPATS:

„Iškirskite jos medžius

ir supilkite apgulos pylimą prieš Jeruzalę.

Tai miestas, paskirtas bausmei,

jos gatvėse visur tik priespauda!

⁷ Kaip iš šaltinio trykšta vandenys,

taip iš jos liejasi nedorumas.

Smurtas ir plėšikavimas joje siaučia,

ligos ir žaizdos visuomet man prieš akis.

⁸ Leiskis pamokoma, Jeruzale,

kad neatsitraukčiau nuo tavęs pasibjaurėjęs

ir nepaversčiau tavęs tyrais ­

žeme, kurioje niekas negyvena.“

⁹ Taip kalba Galybių VIEŠPATS:

„Surink, tarsi vynuoges surink

Izraelio likutį!

Tarsi vynuogių raškytojas

rankomis keliskart pereik jo šakas.

¹⁰ Į ką aš kreipsiuosi?

Per ką perspėsiu, kad jie mane išgirstų?

Štai jų ausys neapipjaustytos,

ir jie negali girdėti.

Štai VIEŠPATIES žodis pasidarė jiems pajuoka,

ir polinkio jam jie neturi.

¹¹ Todėl aš pilnas VIEŠPATIES pykčio,

išvargintas pastangų jį suvaldyti.

Išliesiu jį ant mažylių gatvėje

ir ant vaikinų būrių!

Visi bus paimti į nelaisvę:

vyras ir žmona, seniai ir karšinčiai.

¹² Kitiems atiteks jų namai,

taip pat laukai ir žmonos,

kai aš pakelsiu ranką

prieš šio krašto gyventojus, ­ tai VIEŠPATIES žodis. ­

¹³ Nuo mažiausio iki didžiausio, visi iki vieno jie

gobšūs savanaudžiai;

nuo pranašo iki kunigo, visi jie apgavikai.

¹⁴ Dukters, mano tautos, žaizdas jie tik apgydo,

kartodami: ‘Viskas gerai! Viskas gerai!’ ­

nors nėra gerai.

¹⁵ Turėtų gėdytis dėl savo bjauraus elgesio,

tačiau nesidrovi

ir nežino, ką reiškia parausti iš gėdos.

Todėl jie kris tarp žūvančių,

jie sukniubs, kai aš juos bausiu“,­ sako VIEŠPATS.