Bausmė ir atleidimas

¹⁴ Pasigirsta balsas:

„Tieskite, tieskite vieškelį!

Parenkite kelią, pašalinkite kliūtis

nuo kelio mano tautai!“

¹⁵ Juk aukščiausiasis, prakilnusis, amžinasis,

kurio vardas ­ Šventasis, sako taip:

„Šventose aukštybėse gyvenu

ir su sugniuždytaisiais bei prislėgtaisiais būnu,

kad pakelčiau prislėgtųjų dvasią

ir atgaivinčiau sugniuždytųjų drąsą.

¹⁶ Aš ne amžinai kaltinsiu,

ne visuomet pyksiu,

nes mano akivaizdoje išblėstų dvasia

ir net gyvybės alsavimas, kurį aš pats sukūriau.

¹⁷ Dėl jo kaltės pykau kurį laiką,

plakiau jį, iš pykčio paslėpęs savo veidą,

bet jis nesiliovė eiti savo maištingu keliu.

¹⁸ Mačiau, kuriuo keliu jis eina,

bet pagydysiu jį ir nuvesiu,

gausiai paguosiu. Jo raudotojams

¹⁹ aš, Kūrėjas, sukuriu lūpų vaisių.

Ramybė, ramybė tolimiems ir artimiems! ­

sako VIEŠPATS, ­ aš jį pagydysiu!“

²⁰ Nedorėliai ­ kaip jūra, pašiaušta audros

ir negalinti nurimti.

Jos bangos išmeta dumblą ir nešvarumus.

²¹ „Nedorėliai neras ramybės!“ ­ sako mano Dievas.

¹  „Visa gerkle šauk, nesitausok!

Teskardi tavo balsas kaip trimitas!

Parodyk mano tautai jos nedorybę,

Jokūbo namams ­ jų nuodėmes.

² Tiesa, jie ieško manęs diena po dienos,

trokšta pažinti mano kelius,

lyg būtų tauta, įvykdžiusi, kas teisu,

ir nesulaužiusi savo Dievo Įsako.

Jie prašo iš manęs teisumo nuosprendžių

ir trokšta, kad Dievas būtų arti jų.

³ „Kodėl mes pasninkaujame, o tu nematai?

Kodėl mes darome atgailą, o tu nepastebi?“

Štai pasninko dieną jūs ieškote sau malonumo

ir engiate visus savo darbininkus!

⁴ Jūsų pasninkas baigiasi rietenomis ir muštynėmis,

jūs smogiate kumščiais iš visų jėgų.

O, kad šiandien jūs taip pasninkautumėte,

jog jūsų balsas būtų išgirstas aukštybėse!

⁵ Argi man prie širdies šitoks pasninkas ­

diena, kai žmogus nusižemina,

nuleidžia galvą kaip nendrė

ir guli apsivilkęs ašutine pelenuose?

Ar tai tu vadini pasninku,

VIEŠPAČIUI malonia diena?

⁶ Štai pasninkas, kokio aš noriu: nuimti neteisėtai uždėtus pančius,

atrišti jungo valkčius,

duoti laisvę pavergtiesiems,

sulaužyti bet kokį jungą,

⁷ dalytis su alkstančiu savo duona,

priglausti pastogėn vargšą ir benamį,

aprengti, ką pamačius, nuogą,

neatsukti nugaros saviesiems.

⁸ Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa,

ir tavo žaizda bus greitai užgydyta.

Tavo teisumas žengs pirma tavęs,

o VIEŠPATIES šlovė lydės iš paskos.

⁹ Tada šauksiesi, ir VIEŠPATS atsilieps,

prašysi pagalbos, ir jis tars: „Aš čia!“

Kai tarp savųjų pašalini priespaudą,

nedarai skriaudos, nekalbi ko blogo,

¹⁰ duodi alkstančiam duonos

ir palengvini varguolio gyvenimą,

šviesa tau užtekės tamsoje,

tamsa bus tau šviesi kaip dienovidis.

¹¹ VIEŠPATS visuomet bus tavo vadovas,

ir sausros išdegintoje šalyje tave pasotins.

Jis atnaujins tavo jėgas,

ir tu būsi kaip laistomas sodas,

kaip niekada neišsenkantis šaltinis.

¹² Dėl tavęs bus prikelti senieji griuvėsiai,

tu atstatysi praeities amžių mūrus.

‘Spragų taisytoju, nugriautų sodybų atstatytoju’

tu būsi vadinamas.

¹³ Jei šabo dieną nekelsi kojos iš namų

ir mano šventą dieną neužsiimsi savo reikalais,

jei šabą laikysi žavesio diena,

VIEŠPATIES šventą dieną ­ šlovinga,

jei švęsi ją, neidamas savo keliais,

neieškodamas, kas tau naudinga,

ir neleisdamas laiko tuščioms šnekoms,

¹⁴ tai džiaugsiesi VIEŠPATYJE,

ir aš pakelsiu tave virš žemės aukštumų,

pamaitinsiu tave tavo tėvo Jokūbo paveldu“, ­

taip kalbėjo VIEŠPATIES lūpos.

¹  VIEŠPATIES ranka nėra sutrumpėjusi,

kad negalėtų gelbėti,

nei jo ausis apkurtusi,

kad neišgirstų.

² Bet jūsų kaltės atskyrė jus nuo jūsų Dievo,

jūsų nuodėmės uždengė jo veidą,

ir jis nebegirdi jūsų.

³ Juk jūsų rankos suteptos krauju,

jūsų pirštai ­ kalte.

Jūsų lūpos kalba melagystes,

jūsų liežuvis šnabžda apgaulę.

⁴ Nėra, kas keltų balsą už teisų reikalą,

nėra, kas teisingai gintųsi teisme.

Visi remiasi niekybėmis ir meluoja,

vaikšto negandomis nėšti ir gimdo vargą.

⁵ Jie peri gyvačių kiaušinius

ir audžia voratinklius.

Kas valgo jų kiaušinius, tas mirs,

o iš sudaužyto kiaušinio iššliauš angis.

⁶ Jų voratinkliai netinka drabužiams,

savo audiniais jie neapsiklos.

Jų darbai ­ nedori darbai;

iš jų rankų ateina smurto darbai.

⁷ Paskui blogį jie bėga tekini,

greiti pralieti nekaltą kraują.

Jų mintys ­ nedoros mintys,

jų vieškeliuose ­ nuniokojimas ir griuvėsiai.

⁸ Ramybės kelio jie nepažino,

teisingumo nėra jų takuose.

Jie pasidarė sau kreivas vėžes;

kas jomis eina, tas ramybės nepažįsta.

⁹ Todėl taip toli nuo mūsų teisingumas,

nepasiekia mūsų teisumas.

Laukiame šviesos, bet tamsu;

laukiame aiškumo, bet vaikštome patamsyje!

¹⁰ Kaip akli palei sieną einame apgraibomis,

kaip žmonės be akių, dvejodami dėl kelio.

Pargriūvame vidudienį, lyg būtų prieblanda,

gyvename tamsybėse kaip numirėliai.

¹¹ Visi mes urzgiame lyg meškos,

vaitojame lyg burkuojantys balandžiai;

tikimės teisingumo, bet jo čia nėra,

laukiame išganymo, bet jis toli nuo mūsų.

¹² Mūsų nusižengimai jau nebesuskaičiuojami,

ir mūsų nuodėmės liudija prieš mus;

mūsų nusižengimai su mumis

ir mes žinome savo kaltes:

¹³ maištas, neištikimybė VIEŠPAČIUI,

atsimetimas nuo savo Dievo,

kalbos apie išdavystę ir sukilimą,

širdyje gimusių melagysčių skleidimas.

¹⁴ Teisingumas paneigtas,

teisumas laikosi atokiai,

nes teisybė klumpa gatvėje,

o dorumui uždrausta įeiti.

¹⁵ Teisybės nėra:

kas vengia blogai elgtis, tas apiplėšiamas.

¹⁶ Jis matė, kad nebuvo kam pagelbėti,

baisėjosi, kad niekas nesikišo.

Tada jam padėjo jo paties ranka,

jį parėmė jo paties teisumas.

Atpirkėjas Sione

VIEŠPATS matė ir jam nepatiko,

kad nebėra teisingumo.¹⁷ Teisumu jis apsivilko kaip šarvais,

išganymo šalmą užsidėjo ant galvos.

Rūstybės drabužiai ­ jo apdaras,

o pykčio užsidegimu jis apsigaubė kaip skraiste. ¹⁸ Kiekvienam pagal darbus jis atlygins:

pykčiu ­ varžovams, atpildu ­ priešams.

Salas pasieks jo atpildas!

¹⁹ Vakaruose bus bijoma VIEŠPATIES vardo,

rytuose ­ jo šlovės,

nes jis ateis kaip upės sraunuma,

genama VIEŠPATIES vėjo.

²⁰ Į Sioną jis ateis kaip atpirkėjas

„pas tuos Jokūbo vaikus,

kurie nusigręžė nuo nuodėmės“, ­

tai VIEŠPATIES žodis.

²¹ „Tai Sandora, kurią aš sudariau su jais, ­

sako VIEŠPATS. ­

Mano dvasia, esanti virš tavęs,

nuo tavęs nepasitrauks,

ir mano žodžiai, įdėti tau į lūpas,

liks tavo lūpose, tavo vaikų lūpose

ir tavo palikuonių lūpose, ­ sako VIEŠPATS, ­

dabar ir per amžių amžius!