¹⁰ „Dabar aš atsistosiu, ­ sako VIEŠPATS, ­

dabar išaukštinsiu save,

dabar aukštai pakilsiu.

¹¹ Jūs esate nėšti šienu ir pagimdysite šiaudus;

mano dvasia prarys jus kaip ugnis.

¹² Tautos bus išdegintos lyg kalkinėje,

iškirstos tarsi erškėčiai, kad sudegtų ugnyje.

¹³ Kas esate toli, išgirskite apie mano darbus,

o kas arti ­ išpažinkite mano galybę!“

¹⁴ Nusidėjėliai dreba Sione,

šiurpulys krečia bedievius:

„Kas iš mūsų valiós ištverti pleškančią ugnį,

kas iš mūsų atlaikys amžinas liepsnas?“

¹⁵ Tas, kuris gyvena pagal teisumą ir sako tiesą,

kas iš skriaudos nenori išspausti sau pelno,

kas atsisako priimti papirkas,

kas užsikemša ausis,

kad negirdėtų kalbant apie žudymą,

ir kas užmerkia akis,

kad neregėtų pikta.

¹⁶ Toks žmogus gyvens aukštybėse,

neprieinamų uolų tvirtovė bus jo pilis;

jam bus tiekiama duona, jam netrūks vandens.

Siono atstatymas

¹⁷ Tavo akys regės puošnųjį karalių,

matys aplinkui platų kraštą.

¹⁸ Tavo širdis mąstys apie klaiko metą:

„Kur tas, kuris galėjo skaičiuoti?

Kur tas, kuris galėjo pasverti?

Kur tas, kuris galėjo suskaityti visus tuos bokštus?“

¹⁹ Nebematysi jau išdidžiosios tautos,

svetimkalbės tautos, kurios nesuprasi,

mikčiojančios liežuviu, kurio nesupaisysi.

²⁰ Pažvelki į Sioną, mūsų švenčių miestą!

Temato tavo akys Jeruzalę kaip saugią buveinę,

nejudamą palapinę,

kurios nei kuolai niekada nebus išrauti,

nei nė viena virvė nenutrūks.

²¹ Tai ten VIEŠPATS mūsų bus Galingasis!

Tai sritis upių ir plačių tėkmių,

ir joks irklinis laivas jomis nesiiria,

nei didingi laivai neskleidžia burių.

23a Jų laivavirvės išsivijusios neišlaiko stiebo,

todėl negalima burių pakelti.

²² Taip! VIEŠPATS mūsų teisėjas

ir mūsų įstatymų davėjas,

VIEŠPATS mūsų karalius,

ir jis mus išvaduos.

23b Tuomet net aklieji dalysis turtingą laimikį,

net šlubiai pasiplėš grobio.

²⁴ Nebus ten žmogaus, kuris sakytų: „Aš ligotas!“

Žmonėms, kurie ten gyvena, kaltė bus atleista.

¹ Ateikite, tautos, ir išgirskite!

Klausykitės atidžiai, gentys!

Teišgirsta žemė ir tai, ko ji pilna,

pasaulis ir visi jo kūriniai!

² VIEŠPATS įpykęs ant visų tautų

ir įšėlęs ant visų jų galybių.

Jis paliko jas prapulčiai,

atidavė sunaikinti kaip atnašą.

³ Jų užmuštieji bus metami į gatves,

jų lavonai dvoks maitos tvaiku,

kalnai permirks jų krauju,

⁴ visos kalvos bus juo paplūdusios.

Kaip knyga užsiskleis dangus,

ir kris jo visos galybės,

kaip krinta lapai nuo vynmedžio

ar figmedžio.

⁵ Kai mano kalavijas bus iškeltas danguje,

jis kris staiga ant Edomo, ant tautos,

kurią aš palikau prapulčiai ­ teismui.

⁶ VIEŠPATS laiko rankoje kalaviją, visą kruviną,

aptekusį riebalais,

ėriukų ir ožių krauju, avinų inkstų taukais,

nes VIEŠPAČIUI atnašaujama auka Bocroje,

didelis kraujo praliejimas Edomo krašte.

⁷ Buivolai kris kartu su jais,

jautukai ­ kartu su jaučiais.

Nuo kraujo jų kraštas bus girtas,

žemė persisunkusi atnašų taukais.

⁸ VIEŠPAČIUI priklauso keršto diena,

atpildo už Sioną metai.

⁹ Edomo upėse vanduo pasrus degutu,

dulkės jame virs siera,

ir jo kraštas taps liepsnojančios dervos žeme.

¹⁰ Nesiliaudami nei naktį, nei dieną,

be perstojo kils dūmų debesys.

Žemė per kartų kartas bus tuščia,

per amžių amžius niekas per ją neis.

¹¹ Kuosa ir ežys ją užvaldys,

apsigyvens apuokas ir varnas.

VIEŠPATS matuos ją sąmyšio mastu

ir dykynės svambalu;

satyrai ten jausis kaip namie.

¹² Edomo kilmingųjų daugiau nebeliks,

nebebus, ką skelbti karaliumi,

didžiūnai išnyks.

¹³ Užžels jų rūmai brūzgynais,

usnimis ir šilojais jų pilys.

Kraštas virs šakalų valdomis,

taps stručių lindyne.

¹⁴ Laukinės katės susitiks su hienomis,

satyrai šūkaus vienas kitam.

Net Lilita ten įsikurs,

ten ras sau poilsiui vietą.

¹⁵ Šokli angis ten kraus sau lizdą,

dės kiaušinius, perės vaikus ir

augins juos savo paunksmėje.

Būriuosis ten ir pesliai,

kiekvienas ­ su savo patele.

¹⁶ Susiraskite VIEŠPATIES knygoje ir paskaitykite,

kas joje sakoma: „Nė vienas tų gyvūnų nedels atsirasti,

nes taip paliepė VIEŠPATIES lūpos

ir jo dvasia visus ten surinks.

¹⁷ Jis pats jiems paskyrė likimą ir

savo rankos mostu jų dalį žemėje atidalijo.“ Amžinai ji priklausys jiems,

ir jie gyvens ten per kartų kartas.

¹ Pradžiugs dykuma ir tyrlaukiai,

krykštaus pražysdama dykvietė.

Kaip lelija

² ji žydėte sužydės

ir džiūgaute džiūgaus laiminga.

Jai bus suteikta Libano šlovė,

Karmelio ir Šarono didingumas.

Jie matys VIEŠPATIES šlovę, mūsų Dievo didingumą.

³ Duokite jėgų pailsusioms rankoms,

paremkite drebančius kelius,

⁴ sakykite tiems, kurių širdis baiminasi:

„Būkite stiprūs! Nebijokite!

Štai jūsų Dievas, jūsų kerštas ateina!

Su baisiu atlyginimu jis ateina jūsų gelbėti.“

⁵ Tada akliesiems bus atmerktos akys,

kurtiesiems atvertos ausys.

⁶ Tada raišasis šokinės tartum elnias,

dainuos iš džiaugsmo nebylio liežuvis.

Dykumoje ištrykš vandens srovės,

tyrlaukiuose tekės upės.

⁷ Išdeginti smėlynai taps ežeru,

ištroškusi žemė virs vandens šaltiniais.

Kur šakalų guoliai, ten dygs žolė,

žaliuos nendrės, žels meldai.

⁸ Ir vieškelis ten eis.

Jis bus vadinamas šventuoju Keliu.

Kas netyras, tas negalės juo eiti,

ištvirkėliai nesuklaidins tų, kurie juo žengia.

⁹ Nebus ten jokio liūto,

joks plėšrus žvėris nesibastys;

nė vieno jų ten neužtiksi.

Juo keliaus tik atpirktieji.

¹⁰ Kuriuos VIEŠPATS išlaisvino, tie sugrįš

ir įžengs į Sioną su giesme,

vainikuoti amžinu džiaugsmu.

Linksmumas ir džiaugsmas juos pasitiks,

pasibaigs vargas ir liūdesys.

¹ Keturioliktais karaliaus Ezekijo metais Asirijos karalius Sanheribas užpuolė visus įtvirtintuosius Judo miestus ir paėmė juos. ² Asirijos karalius iš Lachišo į Jeruzalę prieš karalių Ezekiją pasiuntė rab šakę su stipriomis pajėgomis. Kai jis išsirikiavo mūšiui ties Aukštutinio tvenkinio vandentiekiu ant kelio į Velėtojo lauką, ³ išėjo pas jį rūmų prievaizdas Hilkijo sūnus Eljakimas, karalystės raštininkas Šebna ir raštinės viršininkas Asafo sūnus Joachas.

⁴ Rab šakė kreipėsi į juos: „Praneškite Ezekijui: ‘Taip sako didysis karalius, Asirijos karalius. Kuo tu pasitiki, kad jautiesi toks tikras? ⁵ Nejau manai, kad tušti žodžiai atstoja karybą ir jėgą kare? Tad kuo gi tu pasitiki, kad sukilai prieš mane? ⁶ Tas Egiptas ­ lazda, kuria tu pasitiki ­ iš tikrųjų yra palūžusi nendrė, perverianti ranką kiekvienam, kuris ja remiasi. Toks yra faraonas, Egipto karalius, visiems, kurie juo pasitiki. ⁷ O jeigu jūs man sakysite: ‘VIEŠPAČIU, savo Dievu, mes pasitikime’, ­ tai ar jis nėra tas, kurio aukštumų alkus ir aukurus išgriovė Ezekijas, įsakydamas Judo karalystei ir Jeruzalei garbinti tik prie šio aukuro?’

⁸ O dabar eikš lažybų su mano valdovu, Asirijos karaliumi: ‘Aš duosiu tau du tūkstančius žirgų, jei susirasi jiems šitiek raitelių.’ ⁹ Kaipgi tu gali priversti pasitraukti šį vieną mažiausių mano valdovo tarnų? Atseit, tu pasitikėjai, kad vežimų ir raitelių duos Egiptas! ¹⁰ Pagaliau argi be VIEŠPATIES valios atžygiavau aš nusiaubti šio krašto? Pats VIEŠPATS man įsakė: ‘Žygiuok prieš tą kraštą ir nusiaubk jį!’“

¹¹ Tuomet Eljakimas, Šebna ir Joachas kreipėsi į rab šakę: „Prašom kalbėti su savo tarnais aramėjiškai. Mes suprantame. Nekalbėk mums judėjiškai, kai žmonės štai klausosi ant mūrų.“ ¹² Bet rab šakė atsakė jiems: „Nejaugi manai, kad mano valdovas siuntė mane, jog pasakyčiau šiuos dalykus vien tavo valdovui ar tau? Priešingai, argi nesiuntė manęs tam, kad pasakyčiau tai ir žmonėms ant mūrų, kurie turės kartu su jumis valgyti savo pačių išmatas ir gerti savo šlapimą?“ ¹³ Paskui rab šakė žengė priekin ir sušuko garsiu balsu judėjiškai: „Klausykitės didžiojo karaliaus, Asirijos karaliaus, žodžių! ¹⁴ Taip sako karalius. Nesiduokite mulkinami Ezekijo, nes jis negali jūsų išgelbėti! ¹⁵ Neleiskite Ezekijui, kad jus sugundytų, liepdamas pasitikėti VIEŠPAČIU ir sakyti: ‘VIEŠPATS tikrai išgelbės mus! Šis miestas nebus atiduotas Asirijos karaliui į rankas!’ ¹⁶ Neklausykite Ezekijo, nes Asirijos karalius sako: ‘Sudarykite sutartį su manimi ir pasiduokite! Tada kiekvienas jūsų galės valgyti nuo savo paties vynmedžio ir figmedžio, gerti vandenį iš savo paties tvenkinio, ¹⁷ kol aš ateisiu ir perkelsiu jus į kraštą, panašų į jūsiškį, į grūdų ir gero vyno kraštą, į duonos ir vynuogynų kraštą. ¹⁸ Tenesuvedžioja jūsų Ezekijas, sakydamas: „VIEŠPATS mus išgelbės!“ Ar bent vienas iš tautų dievų išgelbėjo savo kraštą nuo Asirijos karaliaus rankos? ¹⁹ Kur Hamato ir Arpado dievai? Kur Sefarvaimų dievai? Kur Samarijos dievai? Ar išgelbėjo jie Samariją nuo manęs? ²⁰ Kuris gi iš visų šių kraštų dievų yra išgelbėjęs kada nors savo kraštą? Ar gali VIEŠPATS išgelbėti nuo manęs Jeruzalę?’“

²¹ Bet jie tylėjo ir nedavė jam atsakymo, nes karalius buvo įsakęs: „Neatsakykite jam nė žodžio.“ ²² Paskui rūmų prievaizdas Hilkijo sūnus Eljakimas, karalystės raštininkas Šebna ir raštinės viršininkas Asafo sūnus Joachas persiplėšė drabužius, nuėjo pas Ezekiją ir pranešė jam, ką rab šakė buvo pasakęs.