⁷ Prisimink senovės dienas,

apsvarstyk praeities amžių metus;

klausk savo tėvo, jis tau paaiškins,

savo senolių, jie tau pasakys.

⁸ Kai Aukščiausiasis skyrė tautoms jų paveldą,

kai dalijo Adomo palikuonis,

jis nustatė tautų ribas

pagal Dievo sūnų skaičių,

⁹ bet VIEŠPATIES dalis yra jo tauta,

Jokūbas yra jo paveldas.

¹⁰ Jis rado jį dykumoje ­

tyruose vaitojančios dykumos.

Priglobė jį, rūpinosi,

saugojo kaip savo akies vyzdį.

¹¹ Kaip erelis drąsina savo jauniklius,

plazdendamas virš lizdo,

taip jis išskleidė savo sparnus ir, paėmęs jį,

nešė pirmyn ant savo sparnų.

¹² Vienas VIEŠPATS jį tevedė,

nebuvo su juo jokio svetimo dievo.

¹³ Jis atvedė jį ant krašto aukštumų

ir maitino laukų derliumi,

duodamas čiulpti medaus iš uolų

ir alyvmedžių aliejaus iš akmenuotos žemės,

¹⁴ varškės iš bandų, pieno iš kaimenių

su taukais ėriukų ir avinų,

Bašano jaučių ir ožių,

drauge su geriausiais kviečiais;

putojantis vynuogių kraujas buvo tavo gėrimas.

¹⁵ Ješurūnas nutuko ir spardėsi.

Nutukai, tapai apkūnus ir išpurtęs!­

Jis paliko Dievą, kuris jį padarė,

ir tyčiojosi iš savo išganančios Uolos.

¹⁶ Jie pykdė jį svetimais dievais,

erzino bjauriais dalykais.

¹⁷ Jie atnašavo auką demonams, kurie nėra Dievas,

dievams, kurių niekada nebuvo pažinoję,

naujiems, neseniai atėjusiems,

kurių jūsų protėviai niekada nebuvo bijoję.

¹⁸ Nepaisei Uolos, kuri tave pradėjo,

užmiršai Dievą, kuris tave pagimdė.

¹⁹ VIEŠPATS tai matė ir buvo įpykdytas,

jis atmetė savo sūnus ir dukteris.

²⁰ Jis tarė:

‘Paslėpsiu nuo jų savo veidą,

žiūrėsiu, koks bus jų galas,

nes tai nedora karta, neištikimi vaikai.