¹ Mozė nuėjo ir kalbėjo visus šiuos žodžius visam Izraeliui. ² Jis sakė: „Šiandien man jau šimtas dvidešimt metų. Nebegaliu be vargo kilnotis iš vietos į vietą. Be to, VIEŠPATS man yra pasakęs: ‘Per šį Jordaną tu nepereisi.’ ³ Pats VIEŠPATS, tavo Dievas, pereis pirma tavęs. Jis pats nušluos visas anas tautas tau nuo kelio, kad galėtumei užimti jų vietą. Pirma tavęs pereis ir Jozuė, kaip VIEŠPATS pažadėjo. ⁴ VIEŠPATS pasielgs su jomis, kaip pasielgė su amoritų karaliais Sihonu ir Ogu bei jų kraštu, kai juos sunaikino. ⁵ VIEŠPATS atiduos jas jums, o jūs pasielgsite su jomis, kaip esu jums įsakęs. ⁶ Būkite stiprūs ir ryžtingi! Nebijokite jų ir neišsigąskite, nes pats VIEŠPATS, tavo Dievas, eina su tavimi; jis nepaliks tavęs vieno ir nepasitrauks nuo tavęs.“

⁷ Tada Mozė pasišaukė Jozuę ir viso Izraelio akyse tarė jam: „Būk stiprus ir ryžtingas, nes eisi su šia tauta į kraštą, kurį jiems duoti VIEŠPATS yra prisiekęs jų tėvams. Tu turėsi jiems jį padalyti. ⁸ Pats VIEŠPATS eina pirma tavęs. Jis bus su tavimi, nepaliks tavęs vieno ir neapleis. Nebijok ir neišsigąsk!“

Įstatymo skaitymas

⁹ Tada Mozė surašė šį Įstatymą ir patikėjo jį Levio sūnums kunigams, kurie nešė VIEŠPATIES Sandoros Skrynią, ir visiems Izraelio seniūnams. ¹⁰ Mozė įsakė jiems, tardamas: „Kas septinti metai paskirtu laiku, atleidimo metais, Palapinių iškilmėje ¹¹ visam Izraeliui atėjus pasirodyti VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje į tą vietą, kurią jis išsirinks, skaitysi šį Įstatymą garsiai visam Izraeliui. ¹² Surink žmones ­ vyrus, moteris, vaikus ir ateivius, gyvenančius tavo miestuose, kad išgirstų ir išmoktų VIEŠPATIES, jūsų Dievo, pagarbiai bijoti ir ištikimai laikytis kiekvieno šio Įstatymo žodžio. ¹³ Jų vaikai, kurie dar jo nežino, irgi išgirs ir mokysis bijoti VIEŠPATIES, jūsų Dievo, kolei jūs gyvensite krašte, kurio paveldėti keliatės per Jordaną.“

Dievas įsako Mozei

¹⁴ VIEŠPATS tarė Mozei: „Štai artinasi tavo mirties diena. Pasišauk Jozuę ir ateikite abu į Susitikimo Palapinę, idant jį įpareigočiau.“ Mozė ir Jozuė nuėjo ir atsistojo Susitikimo Palapinėje, ¹⁵ o VIEŠPATS pasirodė Palapinėje debesies stulpe. Debesies stulpas stovėjo prie Palapinės įėjimo.

¹⁶ VIEŠPATS tarė Mozei: „Netrukus tu užmigsi su savo protėviais. Tada ši tauta nueis ir ištvirkaus su svetimais dievais krašte, į kurį eina ir, laužydama mano su ja sudarytą Sandorą, paliks mane. ¹⁷ Mano įniršis užsidegs tą dieną ant jų, paliksiu juos ir paslėpsiu savo veidą nuo jų. Jie bus lengvai sunaikinami, ištiks juos daug baisių nelaimių. Tą dieną jie sakys: ‘Argi ne dėl to, kad mūsų Dievo nėra su mumis, ištiko mus šios nelaimės?’ ¹⁸ Tą dieną tikrai paslėpsiu savo veidą dėl visų nedorybių, kurias jie padarė, kreipdamiesi į svetimus dievus. ¹⁹ Todėl dabar užsirašykite šią giesmę, mokykite jos izraelitus, dėdami ją jiems į lūpas, idant ši giesmė būtų mano liudijimas prieš izraelitus. ²⁰ Juk kai aš juos įvesiu į žemę, tekančią pienu ir medumi, kurią pažadėjau prisiekdamas jų protėviams, kai turės ko valgyti iki soties ir tuks, jie kreipsis į svetimus dievus, niekindami mane ir laužydami mano Sandorą. ²¹ Kai juos ištiks daug baisių nelaimių, ši giesmė bus liudijimas prieš juos, nes ji niekad nepradings iš jų palikuonių lūpų. Juk aš žinau, ką jie linkę daryti net dabar, prieš man juos įvedant į kraštą, kurį prisiekdamas pažadėjau.“ ²² Tą pačią dieną Mozė užsirašė šią giesmę ir mokė jos izraelitus.

²³ Tada VIEŠPATS įpareigojo Nūno sūnų Jozuę ir tarė: „Būk stiprus ir ryžtingas, nes tu įvesi izraelitus į kraštą, kurį aš jiems pažadėjau. Aš būsiu su tavimi.“

²⁴ Baigęs rašyti visus šio Įstatymo žodžius knygoje, ²⁵ Mozė įsakė levitams, nešusiems VIEŠPATIES Sandoros Skrynią, tardamas: ²⁶ „Imkite šią Įstatymo knygą ir padėkite ją šalia VIEŠPATIES, savo Dievo, Sandoros Skrynios. Tebūna ji ten kaip liudytojas prieš tave. ²⁷ Gerai žinau, koks esi maištingas ir kietasprandis. Net dabar, man dar gyvam tarp jūsų tebesant, maištavote prieš VIEŠPATĮ. O kas bus man mirus! ²⁸ Surinkite prie manęs visus savo giminių seniūnus ir apskaitininkus, kad jiems klausantis perskaityčiau šiuos žodžius ir pašaukčiau dangų ir žemę prieš juos liudyti. ²⁹ Gerai žinau, kad jūs, man mirus, iš tikrųjų nedorai elgsitės, nukrypsite nuo kelio, kuriuo eiti esu jums įsakęs. Ištiks jus nelaimė ateityje, nes darote, kas nedora VIEŠPATIES akyse, pykdote jį savo darbais.“

Mozės giesmė

³⁰ Tada Mozė ištarė šios giesmės žodžius, visai Izraelio bendrijai girdint, iki pat galo:

¹ „Klausykitės, dangūs, leiskite man kalbėti,

tegirdi žemė mano lūpų žodžius!

² Tekrinta mano mokymas kaip lietus,

telaša mano kalba kaip rasa,

tarsi švelnus lietus ant gležnos vejos,

tarsi rasos lašeliai ant žolės.

³ Juk VIEŠPATIES vardą skelbiu:

duokite garbę mūsų Dievui!

⁴ Tai Uola! Jo darbai tobuli,

visi jo keliai iš tikrųjų teisingi.

Ištikimas Dievas, be apgaulės,

teisus ir patikimas!

⁵ Tačiau neverti jo vaikai,

ta sukta, nedora karta,

pasielgė su juo apgaulingai.

⁶ Nejau taip atsilygini VIEŠPAČIUI,

paika ir neišmintinga tauta?

Argi ne jis tavo tėvas, kuris tave sukūrė,

padarė ir įkurdino?

⁷ Prisimink senovės dienas,

apsvarstyk praeities amžių metus;

klausk savo tėvo, jis tau paaiškins,

savo senolių, jie tau pasakys.

⁸ Kai Aukščiausiasis skyrė tautoms jų paveldą,

kai dalijo Adomo palikuonis,

jis nustatė tautų ribas

pagal Dievo sūnų skaičių,

⁹ bet VIEŠPATIES dalis yra jo tauta,

Jokūbas yra jo paveldas.

¹⁰ Jis rado jį dykumoje ­

tyruose vaitojančios dykumos.

Priglobė jį, rūpinosi,

saugojo kaip savo akies vyzdį.

¹¹ Kaip erelis drąsina savo jauniklius,

plazdendamas virš lizdo,

taip jis išskleidė savo sparnus ir, paėmęs jį,

nešė pirmyn ant savo sparnų.

¹² Vienas VIEŠPATS jį tevedė,

nebuvo su juo jokio svetimo dievo.

¹³ Jis atvedė jį ant krašto aukštumų

ir maitino laukų derliumi,

duodamas čiulpti medaus iš uolų

ir alyvmedžių aliejaus iš akmenuotos žemės,

¹⁴ varškės iš bandų, pieno iš kaimenių

su taukais ėriukų ir avinų,

Bašano jaučių ir ožių,

drauge su geriausiais kviečiais;

putojantis vynuogių kraujas buvo tavo gėrimas.

¹⁵ Ješurūnas nutuko ir spardėsi.

Nutukai, tapai apkūnus ir išpurtęs!­

Jis paliko Dievą, kuris jį padarė,

ir tyčiojosi iš savo išganančios Uolos.

¹⁶ Jie pykdė jį svetimais dievais,

erzino bjauriais dalykais.

¹⁷ Jie atnašavo auką demonams, kurie nėra Dievas,

dievams, kurių niekada nebuvo pažinoję,

naujiems, neseniai atėjusiems,

kurių jūsų protėviai niekada nebuvo bijoję.

¹⁸ Nepaisei Uolos, kuri tave pradėjo,

užmiršai Dievą, kuris tave pagimdė.

¹⁹ VIEŠPATS tai matė ir buvo įpykdytas,

jis atmetė savo sūnus ir dukteris.

²⁰ Jis tarė:

‘Paslėpsiu nuo jų savo veidą,

žiūrėsiu, koks bus jų galas,

nes tai nedora karta, neištikimi vaikai.

²¹ Jie mane įerzino tuo, kas nėra Dievas,

įpykdė savo stabais.

Aš erzinsiu juos tuo, kas nėra tauta,

pykdysiu juos kvaila tauta.

²² Taip, mano įniršis sukėlė ugnį,

ji degs iki pat Šeolo gelmių,

rys žemę bei jos derlių

ir padegs kalnų pamatus.

²³ Krausiu jiems nelaimes ant nelaimių,

svaidysiu į juos visas savo strėles.

²⁴ Alins badas, niokos karštligė

ir nuožmus maras.

Paleisiu tarp jų žvėris su iltimis

ir nuodingus dulkių šliužus.

²⁵ Lauke kalavijas,

o viduje siaubas naikins jaunuolį ir jaunuolę,

žinduklį ir seną žilagalvį.

²⁶ Maniau juos visiškai sunaikinti

ir ištrinti žmonėse jų atminimą,

²⁷ bet bijojau priešo patyčių,

nes jų priešininkai gali nesuprasti

ir šaukti: ‘Mūsų ranka nugalėjo!

Visa tai ne VIEŠPATS padarė!’