¹ Apsigręžę ir leidęsi į kelionę Nendrių jūros keliu, kaip VIEŠPATS buvo įsakęs, ilgą laiką ėjome palei Seyro kalnus. ² Galop VIEŠPATS tarė man: ³ ‘Gana jums eiti palei šį aukštumų kraštą. Sukite dabar į šiaurę. ⁴ Duok žmonėms tokį įsakymą: turėsite pereiti per kraštą savo giminių, Ezavo palikuonių, gyvenančių Seyre. Nors jie jūsų ir bijos, būkite atsargūs, ⁵ nekovokite su jais, nes iš jų žemės neduosiu jums nė vienos pėdos. Seyro kalną atidaviau Ezavui kaip paveldą. ⁶ Už pinigus pirksite iš jų maisto pavalgyti; už pinigus pirksite iš jų net vandens atsigerti. ⁷ Iš tikrųjų VIEŠPATS laimino tave visame, ką tik darei; jis žino apie tavo kelionę per šią plačią dykumą. Per tuos keturiasdešimt metų VIEŠPATS, tavo Dievas, buvo su tavimi, ir nieko tau netrūko.’

⁸ Tad ėjome tolyn nuo savo giminių, Ezavo palikuonių, gyvenančių Seyre, sukome nuo kelio per Arabą, Elatą ir Ecjon Geberą. Mums pasukus eiti Moabo dykumos kryptimi, ⁹ VIEŠPATS man tarė: ‘Neužpulk Moabo, nekovok su juo, nes iš jo žemės neduosiu tau paveldo. Arą atidaviau Loto palikuonims kaip paveldą.’

¹⁰ (Emai,galinga ir gausi tauta, aukšti kaip anakiečiai, seniau ten gyveno. ¹¹ Panašiai kaip anakiečiai, jie paprastai buvo laikomi refajais, nors moabitai juos vadina emais. ¹² Be to, Seyre seniau buvo gyvenę horai, bet Ezavo palikuonys juos išvarė, sunaikino ir apsigyveno jų vietoje, kaip Izraelis padarė krašte, kurį VIEŠPATS jiems davė kaip paveldą.)

¹³ ‘Pasiruoškite pereiti Zeredo upokšnį.’

Taigi mes perėjome Zeredo upokšnį. ¹⁴ Laiko tarpas, kurį praleidome kelionėje nuo Kadeš Barnėjos iki perėjome Zeredo upokšnį, buvo trisdešimt aštuoneri metai. Tuo tarpu visa karta karių išmirė stovykloje, kaip VIEŠPATS buvo dėl jų prisiekęs. ¹⁵ Iš tikrųjų paties VIEŠPATIES ranka buvo nukreipta rauti juos iš stovyklos ir rovė, kol visi pradingo.

¹⁶ Vos išmirus visiems kariams, ¹⁷ VIEŠPATS man kalbėjo, tardamas: ¹⁸ ‘Šiandien pereisi Moabo sieną prie Aro. ¹⁹ Kai prieisi Amono pasienį, nepulk jų ir nekovok, nes neduosiu tau Amono krašto kaip paveldo. Atidaviau jį kaip paveldą Loto palikuonims.’

²⁰ (Šistaip pat paprastai laikomas refajų kraštu. Seniau jame gyveno refajai, nors amonitai juos vadina zamzumais, ­ ²¹ stipri ir gausi tauta, tokio pat ūgio kaip anakiečiai. Bet VIEŠPATS nušlavė juos nuo kelio amonitams, šie išvarė juos ir apsigyveno jų vietoje. ²² Tą pat jis padarė ir Ezavo palikuonims, gyvenantiems Seyre, taip nušluodamas horus jiems nuo kelio, kad jie galėjo užimti jų kraštą ir gyventi jų vietoje ligi pat šios dienos. ²³ O avus, gyvenusius kaimuose Gazos kaimynystėje, sunaikino iš Kaftoro atsikėlę kaftoriečiai, apsigyvenę jų vietoje.)

²⁴ ‘Pirmyn! Pereikite Arnono slėnį! Žiūrėk, atidaviau tau į rankas amoritą Hešbono karalių Sihoną ir jo kraštą. Imk ir užvaldyk paveldą, leiskis į mūšį su juo! ²⁵ Šią dieną pradedu judinti visas tautas po dangumi jūsų siaubu ir baime; jos, jūsų vardą girdėdamos, drebės ir per jus kęs sielvartą.’

Užkariaujamas Hešbonas

²⁶ Tad pasiunčiau iš Kedemotų dykumos pasiuntinius pas Hešbono karalių Sihoną su šitokiu taikos pasiūlymu: ²⁷ ‘Leisk man pereiti per tavo kraštą vieškeliu. Aš eisiu tik vieškeliu, nesukdamas nei į dešinę, nei į kairę. ²⁸ Maisto pavalgyti man parduosi už pinigus, vandens atsigerti man parūpinsi už pinigus. Tik leisk man pereiti pėsčiomis, ²⁹ kaip Ezavo palikuonys, gyvenantys Seyre, ir moabitai, gyvenantys Are, man padarė, kol galėsiu persikelti per Jordaną į kraštą, kurį VIEŠPATS, mūsų Dievas, mums duoda.’ ³⁰ Tačiau Hešbono karalius Sihonas nenorėjo leisti mums pereiti, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, buvo sukietinęs jo dvasią ir padaręs jo širdį atkaklią, kad atiduotų jį tau į rankas, ką jis jau ir yra padaręs.

³¹ VIEŠPATS tarė man: ‘Žiūrėk, aš atiduodu tau Sihoną ir jo kraštą. Dabar pradėk užiminėti jo kraštą savo paveldui.’ ³² Užtat, kai išėjo prieš mus Sihonas, jis ir visi jo kariai į mūšį prie Jahcos, ³³ VIEŠPATS, mūsų Dievas, atidavė jį mums. Nugalėjome jį drauge su jo sūnumis ir visais kariais. ³⁴ Tuo metu, paėmę visus jo miestus, kiekviename mieste paskyrėme sunaikinti vyrus, moteris ir vaikus, nepalikdami nė vieno gyvo. ³⁵ Tik galvijus pasigrobėme ir grobį iš paimtųjų miestų pasiėmėme. ³⁶ Nuo Aroero, esančio ant Arnono slėnio šlaito, įskaitant miestą, esantį pačiame slėnyje, iki pat Gileado nebuvo miesto, kurio mūrai būtų buvę mums per aukšti. VIEŠPATS, mūsų Dievas, mums visa atidavė! ³⁷ Tačiau į amonitų kraštą nesiveržei, vengdamas viso Jaboko slėnio aukštupio ir aukštumų krašto miestų, kaip VIEŠPATS, mūsų Dievas, buvo įsakęs.

¹ Mums pasukus eiti vieškeliu Bašano link, Bašano karalius Ogas, jis ir visi jo žmonės, išėjo į mūšį prieš mus prie Edrėjo. ² VIEŠPATS man tarė: ‘Nebijok jo, nes atidaviau jį tau į rankas drauge su žmonėmis ir kraštu. Pasielk su juo, kaip pasielgei su amoritų karaliumi Sihonu, viešpatavusiu Hešbone.’ ³ Taigi VIEŠPATS atidavė į mūsų rankas ir Bašano karalių Ogą drauge su visais žmonėmis. Mes jį nugalėjome, nepalikdami nė vieno gyvo. ⁴ Tuo metu užėmėme visus miestus ­ neliko nė vieno miesto, kurio nebūtume užėmę, ­ šešiasdešimt miestų, visą Argobo sritį ­ Ogo karalystę Bašane. ⁵ Tie visi miestai buvo tvirtovės su aukštais mūrais, dvigubais vartais ir velkėmis, neskaitant didelio skaičiaus miestų be mūrų. ⁶ Juos paskyrėme sunaikinti, kaip buvome pasielgę su Hešbono karaliumi Sihonu, sunaikindami kiekviename mieste vyrus, moteris ir vaikus. ⁷ Bet galvijus ir miestų grobį pasilikome sau kaip karo grobį.

⁸ Taigi tuo metu mes paėmėme iš tų dviejų amoritų karalių Užjordanės žemę nuo Arnono slėnio iki Hermono kalno ­ ⁹ sidoniečiai Hermoną vadina Sirjonu, o amoritai ­ Senyru, ­ ¹⁰ visus plokščiakalnio miestus, visą Gileadą ir visą Bašaną iki pat Salchos ir Edrėjo, Ogo karalystės miestų Bašane. ( ¹¹ Vienkaralius Ogas buvo išlikęs gyvas iš refajų. Nūnai jo lova, geležinė lova, tebėra Amono Raboje. Matuojant įprasta uolektimi, ji yra devynių uolekčių ilgio ir keturių uolekčių pločio.)

Užkariautų kraštų padalijimas

¹² Iš krašto, kurį tuo metu paėmėme kaip paveldą, Rubeno ir Gado žmonėms paskyriau žemę į šiaurę nuo Aroero, palei Arnono slėnį, ir pusę Gileado aukštumų krašto su jo miestais. ¹³ O likusią Gileado dalį ir visą Bašaną, Ogo karalystę, paskyriau Manaso giminės pusei. (Visa Argobo sritis su visu Bašanu kadaise buvo vadinama refajų kraštu. ¹⁴ Manaso sūnus Jayras gavo visą Argobo sritį, tai yra Bašaną, iki pat gešūriečių bei maakų ribos ir pavadino ją savo paties vardu ­ Havot Jayru, kaip ji tebevadinama ir dabar.) ¹⁵ Machyrui paskyriau Gileadą. ¹⁶ Rubeno ir Gado žmonėms paskyriau žemę nuo Gileado iki Arnono slėnio ­ riba eis slėnio viduriu ­ ir iki Jaboko upės, kuri yra Amono riba, ¹⁷ taip pat Arabą su Jordanu ir jo krantais nuo Kinereto iki Arabos jūros, Druskos jūros, su Pisgos kalno papėdėmis rytų pusėje.

¹⁸ Tuo metu įsakiau jums, tardamas: ‘Nors VIEŠPATS, jūsų Dievas, ir davė jums paveldėti šį kraštą, visos jūsų ginkluotos gretos turės persikelti kaip priekinė izraelitų ­ jūsų giminių ­ sauga. ¹⁹ Vien jūsų žmonos, vaikai ir galvijai ­ aš žinau, kad turite daug galvijų ­ bus palikti miestuose, kuriuos jums paskyriau, ²⁰ kolei VIEŠPATS nesuteiks ramybės jūsų giminėms, kaip ir jums, kolei ir jie nebus paveldėję krašto, kurį VIEŠPATS jiems duoda Užjordanėje. Tada galėsite kiekvienas sugrįžti į nuosavybę, kurią kiekvienam paskyriau.’ ²¹ Tuo metu ir Jozuei įsakiau, tardamas: ‘Savo akimis matei visa, ką padarė VIEŠPATS, jūsų Dievas, tiems dviem karaliams. Taip Dievas padarys visoms karalystėms, kurias ten anapus pereisi. ²² Nebijok jų, nes jis ­ VIEŠPATS, jūsų Dievas ­ kovoja už jus.’

²³ Tuo metu aš maldavau VIEŠPATĮ, tardamas: ²⁴ „O Viešpatie DIEVE! Tu leidai savo tarnui pamatyti tik pirmuosius savo didybės ir galingos rankos darbus! Joks dievas danguje ar žemėje negali prilygti tau darbais ir galingais veiksmais! ²⁵ Leisk man, maldauju, pereiti Užjordanę ir pamatyti puikųjį kraštą, tą puikųjį aukštumų kraštą ir Libaną.’ ²⁶ Bet VIEŠPATS dėl jūsų buvo ant manęs supykęs ir neišklausė. VIEŠPATS tarė man: ‘Gana! Niekada daugiau man apie tai nekalbėk! ²⁷ Užkopk ant Pisgos viršūnės ir pakelk akis į vakarus, šiaurę, pietus ir rytus. Gerai pasižvalgyk, nes per Jordaną tu nepereisi. ²⁸ Duok Jozuei nurodymus, padrąsink jį ir pastiprink, nes jis turės pereiti, vesdamas šią tautą, ir padalyti jiems kraštą, į kurį tu gali tik pasižiūrėti.’

²⁹ Tuomet mes buvome apsistoję slėnyje priešais Bet Peorą.