¹ VIEŠPATS tarė Mozei: „Sakyk Aaronui: ‘Ištiesk ranką su lazda viršum upių, kanalų ir kūdrų, užleisk varlėmis Egipto kraštą!’“ ² Aaronas ištiesė ranką viršum Egipto vandenų, varlės iššoko ir užplūdo visą Egipto kraštą. ³ Bet kerėtojai savo kerais padarė tą pat, ­ užleido varlėmis Egipto kraštą. ⁴ Tada faraonas, pasišaukęs Mozę ir Aaroną, tarė: „Prašykite VIEŠPATĮ, kad atitolintų varles nuo manęs ir mano valdinių, o aš leisiu tautai eiti atnašauti auką VIEŠPAČIUI.“ ⁵ Mozė faraono paprašė: „Malonėk man paskirti laiką, kada turėčiau už tave, tavo pareigūnus ir valdinius prašyti, kad varlės būtų atitolintos nuo tavęs bei tavo rūmų ir liktųsi tiktai Nilo upėje.“ ⁶ Jis atsakė: „Rytoj!“ Mozė tarė: „Tebūna kaip sakai! Kad žinotumei, jog nėra kito kaip VIEŠPATS, mūsų Dievas, ⁷ varlės atsitrauks nuo tavęs ir tavo rūmų, pareigūnų ir valdinių. Jų liks tiktai Nilo upėje.“ ⁸ Tada Mozė ir Aaronas pasitraukė nuo faraono. Mozė šaukėsi VIEŠPATIES dėl varlių, kuriomis jis buvo užleidęs faraoną. ⁹ O VIEŠPATS padarė, kaip Mozė prašė. Varlės išdvėsė namuose, kiemuose ir laukuose. ¹⁰ Jos buvo metamos į krūvų krūvas, visas kraštas dvokė. ¹¹ Bet kai faraonas pamatė, kad jau galima atsikvėpti, jis sukietino savo širdį ir neklausė jų, kaip VIEŠPATS ir buvo sakęs.

Uodai

¹² Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Sakyk Aaronui: ‘Ištiesk savo lazdą ir suduok į žemės dulkes, kad jos pavirstų uodais visame Egipto krašte!’“ ¹³ Jie taip ir padarė. Aaronas ištiesė ranką su lazda ir sudavė į žemės dulkes. Uodai apniko žmones ir gyvulius. Žemės dulkės visame Egipto krašte pavirto uodais. ¹⁴ Kerėtojai panašiai bandė savo kerais padaryti uodų, bet neįstengė. O uodai knibždėjo ant žmonių ir gyvulių. ¹⁵ Kerėtojai sakė faraonui: „Tai Dievo pirštas!“ Bet faraono širdis buvo užkietėjusi, jis nenorėjo jų klausyti, kaip VIEŠPATS ir buvo sakęs.

Musės

¹⁶ Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Atsikelk anksti rytą, pasirodyk faraonui, kai jis eis prie vandens, ir sakyk: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Leisk mano tautai eiti manęs pagarbinti. ¹⁷ Jei neleisi mano tautai eiti, tikėk manimi, užleisiu musių spiečiais tave, tavo pareigūnus bei valdinius ir tavo rūmus. Egiptiečių namai, net pati žemė, kurioje jie gyvena, knibždės musių spiečiais. ¹⁸ Bet tą dieną atskirsiu Gošeno šalį, kur gyvena mano tauta. Ten musių spiečių nebus, kad tu žinotumei, jog aš esu VIEŠPATS šiame krašte. ¹⁹ Padarysiu šį skirtumą tarp savo tautos ir tavo tautos. Rytoj pasirodys šis ženklas.’“ ²⁰ VIEŠPATS taip ir padarė. Musių spiečių spiečiai apniko faraono rūmus ir jo pareigūnų namus. Žemė visame Egipto krašte buvo nuniokota musių.

²¹ Tada faraonas, pasišaukęs Mozę ir Aaroną, tarė: „Eikite, atnašaukite savo Dievui auką šiame krašte.“ ²² Bet Mozė atsakė: „Tai daryti nedera, nes, ką mes aukojame VIEŠPAČIUI, savo Dievui, pasibjaurėtina egiptiečiams. Jeigu mes aukosime, kas pasibjaurėtina egiptiečių akyse, argi jie neužmuš mūsų akmenimis? ²³ Todėl turime nueiti trijų dienų kelią į dykumą ir atnašauti auką VIEŠPAČIUI, savo Dievui, kaip jis mums įsako.“ ²⁴ O faraonas tarė: „Aš leisiu jums eiti atnašauti auką VIEŠPAČIUI, jūsų Dievui, dykumoje su sąlyga, kad neisite per toli. Maldaukite ir už mane.“ ²⁵ Mozė atsakė: „Žiūrėk, kai tik išeisiu, tuoj pat maldausiu VIEŠPATĮ, kad musių spiečiai rytoj pasitrauktų nuo faraono, jo pareigūnų ir valdinių. Tačiau tenesielgia faraonas vėl apgaulingai, neleisdamas tautai eiti atnašauti aukos savo VIEŠPAČIUI!“

²⁶ Mozė išėjęs meldėsi VIEŠPAČIUI. ²⁷ Ir VIEŠPATS padarė, kaip Mozė prašė. Jis pašalino musių spiečius nuo faraono, jo pareigūnų ir valdinių. Nė vienos neliko. ²⁸ Bet ir šį kartą faraonas sukietino savo širdį ir neleido tautai eiti.

¹ Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Eik pas faraoną ir sakyk: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS, hebrajų Dievas: ‘Leisk mano tautai eiti manęs pagarbinti! ² Jeigu neleisi jiems eiti ir toliau juos stabdysi, ³ tikėk manimi, VIEŠPATIES ranka ištiks baisiu maru tavo galvijus laukuose ­ arklius, asilus, kupranugarius, galvijų bandas ir avių kaimenes. ⁴ Bet VIEŠPATS padarys skirtumą tarp izraelitų ir egiptiečių galvijų, idant nenugaištų nė vienas iš tų, kurie priklauso izraelitams.’“ ⁵ VIEŠPATS nustatė ir laiką, tardamas: „Rytoj VIEŠPATS tai įvykdys šiame krašte!“ ⁶ Kitą dieną VIEŠPATS tai ir padarė. Visi egiptiečių galvijai išdvėsė, bet izraelitų galvijų nė vienas nenugaišo. ⁷ Faraonas siuntė pažiūrėti ir sužinojo, kad nė vienas izraelitų galvijų nebuvo nugaišęs. Vis tiek faraono širdis liko kieta, ir jis neleido tautai eiti.

Votys

⁸ Tada VIEŠPATS tarė Mozei ir Aaronui: „Pasisemkite kiekvienas po rieškučias suodžių iš krosnies. Mozė teberia jas į orą faraono akivaizdoje. ⁹ Jos pavirs dulkelėmis virš Egipto žemės ir sukels pūliuojančias votis žmonėms ir gyvuliams visoje Egipto žemėje.“ ¹⁰ Taigi jie paėmė suodžių iš krosnies ir nuėjo pas faraoną. Mozė išbėrė jas į orą, ir jos sukėlė pūliuojančias votis žmonėms bei gyvuliams. ¹¹ Kerėtojai su Moze varžytis neįstengė, nes votys kamavo kerėtojus, kaip ir visus egiptiečius. ¹² Bet VIEŠPATS sukietino faraono širdį, ir jis neklausė jų, kaip VIEŠPATS ir buvo sakęs Mozei.

Kruša

¹³ Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Atsikelk anksti rytą ir pasirodyk faraonui. Pasakyk jam: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS, hebrajų Dievas: ‘Leisk mano tautai eiti manęs pagarbinti! ¹⁴ Antraip šį kartą siųsiu visas savo rykštes prieš tave patį, tavo pareigūnus ir valdinius, idant žinotumei, kad nėra kito kaip aš visoje žemėje. ¹⁵ Juk aš būčiau galėjęs ištiesti ranką ir ištikti tave bei tavo tautą maru, ir tu būtum buvęs nušluotas nuo žemės paviršiaus. ¹⁶ Vis dėlto leidau tau gyventi, kad parodyčiau savo galybę, kad mano vardas nuskambėtų per visą žemę. ¹⁷ Nejau tu vis dar užkirtinėsi kelią mano tautai ir neleisi jiems eiti? ¹⁸ Tikėk manimi, rytoj šiuo laiku padarysiu, kad lytų tokia ledų kruša, kokios nėra buvę Egipte nuo jo įkūrimo iki šios dienos. ¹⁹ Todėl paliepk, kad visi tavo galvijai ir visa, ką turi laukuose, būtų suvaryta po saugia pastoge. Žmonės ir gyvuliai, pasilikę atvirame lauke be pastogės, žus, kai ant jų ims kristi ledų kruša.’“ ²⁰ Kai kurie faraono pareigūnai, bijodami VIEŠPATIES žodžio, skubiai suvarė savo vergus ir galvijus į saugias pastoges. ²¹ O kiti, nepaisydami VIEŠPATIES žodžio, paliko savo vergus ir galvijus atvirame lauke.

²² Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Ištiesk ranką dangaus link, ir tekrinta ledų kruša ant visos Egipto šalies ­ ant žmonių, gyvulių ir visos laukų augalijos Egipto žemėje.“ ²³ Mozė pakėlė savo lazdą dangaus link, ir VIEŠPATS pasiuntė perkūniją ir krušą, žemėn liejosi ugnis. VIEŠPATS bėrė ledų krušą ant Egipto žemės. ²⁴ Kruša su nesiliaujančia žaibų ugnimi buvo tokia nuožmi, kokios dar niekada nebuvo buvę visame Egipto krašte nuo jo tapimo tauta! ²⁵ Kruša išmušė visa, kas buvo atvirame lauke per visą Egipto kraštą ­ ir žmones, ir gyvulius. Kruša sunaikino ir visą laukų augaliją bei sutriuškino laukuose visus medžius. ²⁶ Tik Gošeno srityje, kur gyveno izraelitai, ledų krušos nebuvo.

²⁷ Tada faraonas pasišaukė Mozę su Aaronu ir tarė jiems: „Šį kartą aš kaltas. VIEŠPATS teisus, aš ir mano tauta esame nedori. ²⁸ Maldaukite VIEŠPATĮ! Gana jau Dievo griausmų ir krušos! Aš leisiu jums eiti. Nėra reikalo jums ilgiau pasilikti.“ ²⁹ Mozė jam atsakė: „Kai tik išeisiu už miesto, pakelsiu rankas į VIEŠPATĮ. Perkūnija liausis, ir ledų kruša nebekris žemėn, kad žinotumei, jog žemė priklauso VIEŠPAČIUI. ³⁰ Bet aš žinau, kad tu ir tavo pareigūnai VIEŠPATIES Dievo dar nebijote.“

³¹ Linai ir miežiai buvo nuniokoti, nes miežiai jau buvo išplaukėję, o linai žydėjo. ³² Bet kviečiai ir speltai nebuvo nuniokoti, nes jie plaukėja vėliau.

³³ Palikęs faraoną ir išėjęs iš miesto, Mozė pakėlė rankas į VIEŠPATĮ. Perkūnija ir ledų kruša liovėsi, nė lietus žemėn nebepylė. ³⁴ Tačiau pamatęs, kad lietus, kruša ir perkūnija liovėsi, faraonas vėl nusidėjo ir sukietino savo širdį ­ jis ir jo pareigūnai. ³⁵ Taigi faraono širdis sukietėjo, ir izraelitams eiti jis neleido, kaip VIEŠPATS ir buvo sakęs per Mozę.