¹ Mozė atsakė, tardamas: „O jeigu jie netikės manimi ir mano balso neklausys, bet sakys: ‘VIEŠPATS tau nepasirodė!’?“ ² VIEŠPATS paklausė jo: „Ką laikai savo rankoje?“ ­ „Lazdą“, ­ atsakė jis. ³ „Mesk žemėn,“ ­ paliepė Dievas. Jis metė ją žemėn, ir ji pavirto gyvate. Mozė atšoko nuo jos. ⁴ Tuomet VIEŠPATS tarė Mozei: „Ištiesk ranką ir nutverk jai už uodegos.“ Jis ištiesė ranką, nutvėrė, ir ji vėl pavirto lazda jo rankoje. ⁵ „Taip įvyks, kad jie patikėtų, jog tau pasirodė VIEŠPATS, jų protėvių Dievas ­ Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas.“

⁶ VIEŠPATS vėl paliepė jam: „Įkišk ranką į savo užantį.“ Jis įkišo ranką į užantį, o kai ištraukė, žiūri ­ jo ranka raupsuota, balta tarsi sniegas. ⁷ „Įkišk dar sykį ranką į užantį,“ ­ vėl paliepė. Jis dar sykį įkišo ranką į užantį, o kai ištraukė, žiūri ­ ji tapusi tokia pat, kaip ir visas jo kūnas. ⁸ „Jei jie tavimi netikės ar nepaisys pirmojo ženklo, tai patikės antruoju ženklu. ⁹ Bet jeigu jie nepatikėtų nė šiais dviem ženklais ir nepaklausytų tavo balso, pasemk iš Nilo vandens ir išpilk ant sausos žemės. Vanduo, kurį pasemsi iš Nilo, ant sausos žemės pavirs krauju.“

¹⁰ Bet Mozė tarė VIEŠPAČIUI: „Ak, mano Viešpatie, aš niekada nebuvau iškalbus ­ nei praeityje, nei dabar, kai tu prakalbinai savo tarną. Aš lėtas praverti lūpas, ir mano liežuvis nerangus.“ ¹¹ Tada VIEŠPATS paklausė jo: „O kas duoda burną žmogui? Kas padaro jį nebylį ar kurčią, regintį ar aklą? Argi ne aš, VIEŠPATS? ¹² O dabar eik! Aš būsiu su tavo lūpomis ir pamokysiu, ką turi sakyti.“ ¹³ Tačiau Mozė atsakė: „Ak, mano Viešpatie, prašau siųsti ką nors kitą.“ ¹⁴ Tuomet VIEŠPATS supyko ant Mozės ir tarė: „Ar tu neturi brolio, levito Aarono? Aš žinau, jis iškalbus. Kaip tik dabar jis ateina tavęs pasitikti. Tave pamačius, džiaugsis jo širdis. ¹⁵ Tu kalbėsi jam ir dėsi žodžius į jo lūpas, o aš būsiu su tavo lūpomis ir su jo lūpomis ir pamokysiu judu, ką daryti. ¹⁶ Iš tikrųjų jis žmonėms kalbės už tave: jis bus tau kaip lūpos, o tu jam būsi kaip Dievas. ¹⁷ Paimk į savo ranką šią lazdą; ja turėsi daryti ženklus.“

Mozė grįžta į Egiptą

¹⁸ Mozė sugrįžo pas savo uošvį Jetrą ir tarė jam: „Prašyčiau leisti man grįžti pas giminę į Egiptą ir pasižiūrėti, ar jie dar gyvi.“ Jetras atsakė Mozei: „Eik ramybėje!“ ¹⁹ Midjane Mozei VIEŠPATS tarė: „Grįžk į Egiptą, nes visi žmonės, ieškoję tavo gyvybės, išmirė.“ ²⁰ Taigi Mozė pasiėmė žmoną ir sūnus, užsodino ant asilo ir leidosi kelionėn į Egipto žemę. Ir Dievo lazdą Mozė pasiėmė.

²¹ O VIEŠPATS tarė Mozei: „Kai sugrįši į Egiptą, žiūrėk, kad atliktumei faraono akivaizdoje visus nuostabiuosius darbus, kuriuos sudėjau į tavo rankas. Bet aš užkietinsiu jo širdį, ir jis neleis tautai išeiti. ²² Tuomet tu sakysi faraonui: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Izraelis yra mano pirmagimis sūnus. ²³ Aš tau liepiau: leisk mano sūnui išeiti, kad galėtų mane pagarbinti! Bet tu atsisakei leisti jam išeiti; tikėk manimi, aš užmušiu tavo pirmagimį sūnų.’“

²⁴ Atsitiko taip, kad kelionės metu nakvojant vienoje užeigoje, VIEŠPATS pasitiko Mozę ir bandė jį užmušti. ²⁵ Bet Cipora, paėmusi titnagą, nupjovė savo sūnaus apyvarpio odą ir palietė ja Mozės kojas, tardama: „Tu iš tikrųjų esi man kraujo sužadėtinis!“ ²⁶ O kai [VIEŠPATS] nuo jo pasitraukė, ji pridūrė: „Kraujo sužadėtinis apipjaustymu.“

²⁷ VIEŠPATS tarė Aaronui: „Nueik į dykumą Mozės pasitikti.“ Aaronas nuėjo, pasitiko Mozę prie Dievo kalno ir pabučiavo. ²⁸ Mozė apsakė Aaronui visa, ką VIEŠPATS siųsdamas jį buvo pasakęs, ir visus jam pavestus ženklus. ²⁹ Tada Mozė ir Aaronas nuėjo ir sušaukė visus izraelitų seniūnus. ³⁰ Aaronas pakartojo visa, ką VIEŠPATS buvo sakęs Mozei, o Mozė padarė ženklus visų žmonių akivaizdoje. ³¹ Žmonės įsitikino. Išgirdę, kad VIEŠPATS parodė rūpinimąsi izraelitais ir pamatė jų kančią, jie parpuolė kniūbsti ir pagarbino.

¹ Po to Mozė ir Aaronas nuėjo pas faraoną ir tarė jam: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Leisk mano tautai eiti atšvęsti mano iškilmę dykumoje.’“ ² Bet faraonas atsakė: „Kas gi tas VIEŠPATS, kad aš turėčiau jam paklusti ir leisti Izraeliui eiti? Nei aš pažįstu tą VIEŠPATĮ, nei leisiu Izraeliui eiti!“ ³ Tuomet jie tarė: „Mums apsireiškė hebrajų Dievas. Prašom leisti mums nueiti į dykumą trijų dienų kelią ir ten atnašauti auką VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui, kad kartais jis neištiktų mūsų maru ar kalaviju.“ ⁴ Bet Egipto karalius atsakė: „Moze ir Aaronai, kam gi judu atitraukiate žmones nuo darbų? Nešdinkitės prie savo lažo!“ ⁵ Faraonas tęsė: „Žiūrėkite, jie gausesni už krašto gyventojus, o judu norite atleisti juos nuo lažo!“ ⁶ Tą pačią dieną faraonas įsakė žmonių prievaizdams ir apskaitininkams: ⁷ „Nebeduokite daugiau žmonėms šiaudų plytoms dirbti, kaip iki šiol darėte. Teeina ir tepasirenka šiaudų patys! ⁸ Bet reikalaukite iš jų to paties skaičiaus plytų, kaip kad anksčiau jie padirbdavo. Skaičiaus nesumažinkite, nes jie tinginiai ir rėkauja: ‘Leisk mums eiti ir atnašauti auką mūsų Dievui!’ ⁹ Duokite vyrams daugiau darbo, tedirba ir tenepaiso melagingų pažadų.“

¹⁰ Taigi žmonių prievaizdai ir apskaitininkai išėjo ir izraelitams pasakė: „Taip kalbėjo faraonas: ‘Nebeduosiu jums jokių šiaudų. ¹¹ Patys eikite ir pasirūpinkite šiaudų, kur tik galite jų rasti. Tačiau darbas jums nė kiek nebus sumažintas.’“ ¹² Tada žmonės pasklido po visą Egipto žemę rinkti šiaudų ražienose. ¹³ O prievaizdai spaudė, sakydami: „Atlikite savo darbą! Kasdien turite padaryti tiek pat, kiek padarydavote gaudami šiaudus.“ ¹⁴ Izraelitų apskaitininkai, faraono prievaizdų paskirti juos prižiūrėti, buvo nuplakti. „Kodėl, ­ klausta jų, ­ nepadarėte nei vakar, nei šiandien nustatyto skaičiaus plytų, kaip kad pirma padarydavote?“

¹⁵ Tada izraelitų apskaitininkai nuėjo pas faraoną ir skundėsi, sakydami: „Kodėl taip elgiesi su savo tarnais? ¹⁶ Šiaudų tavo tarnams nebeduodama, tačiau įsakoma: ‘Dirbkite plytas!’ Žiūrėk, kaip tavo tarnai plakami! Tuo tarpu kalti tavo paties žmonės.“ ¹⁷ Jis atsakė: „Jūs slunkiai, jūs tinginiai! Todėl ir sakote: ‘Leisk mums eiti atnašauti auką tam VIEŠPAČIUI.’ ¹⁸ O dabar nešdinkitės prie darbo! Šiaudų jums nebebus duodama, bet vis vien turite padirbti tiek pat plytų.“ ¹⁹ Izraelitų apskaitininkai pasijuto ištikti bėdos, kai jiems buvo pasakyta: „Kasdienio plytų skaičiaus nemažinkite!“ ²⁰ Išeidami iš faraono, jie susidūrė su Moze ir Aaronu, kurie stovėjo ir laukė jų. ²¹ „VIEŠPATS tepasižiūri į jus ir teteisia! Užtraukėte mums faraono ir jo pareigūnų nemalonę, įdėjote jiems į ranką kalaviją mums nužudyti.“