Nendrių jūros link

¹⁷ Kai faraonas leido žmonėms išeiti, Dievas nevedė jų filistinų krašto keliu, nors jis ir buvo arčiau, nes Dievas mąstė: „Jei tautai tektų kariauti, ji pradės gailėtis ir sugrįš į Egiptą.“ ¹⁸ Todėl Dievas vedė žmones aplinkiniu dykumos keliu Nendrių jūros link. Izraelitai iš Egipto leidosi kelionėn mūšio gretomis. ¹⁹ Mozė pasiėmė kaulus Juozapo, kuris buvo iškilmingai prisaikdinęs izraelitus, tardamas: „Dievas tikrai ateis jūsų aplankyti. Tada turite iš čia neštis mano kaulus.“ ²⁰ Iškeliavę iš Sukoto, jie apsistojo Etame, netoli dykumos pakraščio.

²¹ Dieną VIEŠPATS, rodydamas kelią, ėjo pirma jų debesies stulpu, o naktį ­ ugnies stulpu, teikdamas šviesos, kad jie galėtų keliauti dieną ir naktį. ²² Debesies stulpas dieną ir ugnies stulpas naktį nepasitraukė iš savo vietos žmonių priešakyje.

¹ Tada VIEŠPATS tarė Mozei: ² „Liepk izraelitams grįžti ir apsistoti priešais Pi Hahirotus, tarp Migdolo ir jūros, priešais Baal Cefoną; įsirenkite stovyklą priešais jį prie jūros. ³ Faraonas tuomet pamanys apie izraelitus: ‘Jie klajoja be tikslo po kraštą. Dykuma jų nepaleidžia.’ ⁴ Tada aš sukietinsiu faraono širdį, ir jis vysis juos, idant būčiau pašlovintas per faraoną ir visą jo kariuomenę. O egiptiečiai žinos, kad aš esu VIEŠPATS.“ Taip jie ir padarė.

⁵ Kai Egipto karaliui buvo pranešta, kad žmonės pabėgo, faraonas bei jo pareigūnai apsigalvojo ir sakė: „Ką mes padarėme, atleisdami Izraelį nuo lažo!“ ⁶ Tada faraonas įsakė pakinkyti kovos vežimą ir pasiėmė su savimi kariuomenės; ⁷ pasiėmė šešis šimtus rinktinių kovos vežimų, visus Egipto kovos vežimus su galiūnais kiekviename. ⁸ VIEŠPATS sukietino faraono, Egipto karaliaus, širdį, ir jis vijosi izraelitus. Izraelitai drąsiai žygiavo tolyn, ⁹ o juos vijosi egiptiečiai ­ visi faraono žirgai ir kovos vežimai, vežimų vežėjai ir kariuomenė. Egiptiečiai užklupo izraelitus, apsistojusius prie jūros ­ prie Pi Hahirotų, priešais Baal Cefoną.

Perėjimas per jūrą

¹⁰ Faraonas jau buvo arti, kai izraelitai žvalgydamiesi pamatė, kad egiptiečiai juos vejasi. Siaubo apimti izraelitai šaukėsi VIEŠPATIES. ¹¹ Mozei jie skundėsi: „Nejau nebuvo kapams vietos Egipte, kad išvedei mus mirti į dykumą? Ką gi padarei, išvesdamas mus iš Egipto? ¹² Argi ne tą pat mes sakėme tau Egipte: ‘Atstok nuo mūsų! Leisk mums tarnauti egiptiečiams?’ Iš tikrųjų būtų buvę geriau tarnauti egiptiečiams, negu mirti dykumoje.“ ¹³ Bet Mozė sakė žmonėms: „Nebijokite! Tvirtai laikykitės ir pamatysite išgelbėjimą, kurį VIEŠPATS jums šiandien suteiks. Egiptiečių, kuriuos dabar matote, daugiau niekada nebematysite. ¹⁴ Pats VIEŠPATS kovos už jus, o jūs nutilkite.“

¹⁵ Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Ko tu manęs šaukiesi? Sakyk izraelitams, kad eitų kaip ėję! ¹⁶ O tu pakelk savo lazdą, ištiesk ranką viršum jūros ir perskirk ją, kad izraelitai galėtų pereiti jūrą sausu dugnu. ¹⁷ Tada aš, sakau tau, sukietinsiu egiptiečių širdis, kad jie eitų iš paskos. Ir aš būsiu pašlovintas per faraoną ir visą jo kariuomenę, per jo kovos vežimus ir vežėjus. ¹⁸ Egiptiečiai žinos, kad aš esu VIEŠPATS, kai būsiu pašlovintas per faraoną, jo kovos vežimus ir kovos vežimų vežėjus.“

¹⁹ Dievo angelas, ėjęs izraelitų gretų priešakyje, dabar pakilo ir nuėjo už jų; debesies stulpas pakilo iš jų priekio ir užėmė vietą už jų. ²⁰ Jis atsirado tarp egiptiečių stovyklos ir Izraelio stovyklos. Debesis tapo tamsus, todėl naktis praėjo taip, kad vieni prie kitų negalėjo prisiartinti per visą naktį.

²¹ Tada Mozė ištiesė ranką viršum jūros. Pučiant stipriam rytų vėjui per visą naktį, VIEŠPATS nuseklino jūrą ir pavertė ją sausa žeme. Kai vandenys buvo perskirti, ²² izraelitai žengė į jūrą sausuma, vandenims sudarius sieną jiems iš dešinės ir iš kairės. ²³ O egiptiečiai vydamiesi žygiavo paskui juos į jūrą visi ­ faraono žirgai, kovos vežimai ir vežėjai. ²⁴ Atėjus ryto sargybos metui, VIEŠPATS metė žvilgsnį į egiptiečių kariuomenę iš ugnies ir debesies stulpo ir sukėlė klaiką egiptiečių gretose. ²⁵ Jis taip įklampino jų vežimų ratus, kad tie vos besisuko. Egiptiečiai tarė: „Bėkime nuo izraelitų, nes VIEŠPATS kovoja už juos su Egiptu.“

²⁶ Tada VIEŠPATS paliepė Mozei: „Ištiesk ranką viršum jūros, kad vandenys sugrįžtų ant egiptiečių, jų kovos vežimų ir vežėjų!“ ²⁷ Mozė ištiesė ranką viršum jūros. Auštant jūra ėmė grįžti į savo įprastą vietą, ir egiptiečiai bėgo nuo jos. Bet VIEŠPATS nubloškė juos į jūrą. ²⁸ Vandenys sugrįžo ir paskandino jūroje kovos vežimus ir vežėjus ­ visą faraono kariuomenę, žygiavusią paskui izraelitus. Nė vienas jų neišsigelbėjo. ²⁹ O izraelitai perėjo per jūrą sausa žeme, vandenims sudarius sieną jiems iš dešinės ir iš kairės.

³⁰ Taip VIEŠPATS išgelbėjo tą dieną Izraelį nuo egiptiečių. Izraelis matė gulinčius negyvus egiptiečius ant jūros kranto. ³¹ Pamatęs galingą ranką, kurią VIEŠPATS pakėlė prieš Egiptą, Izraelis pabūgo VIEŠPATIES ir patikėjo VIEŠPAČIU ir jo tarnu Moze.

¹ Tada Mozė ir izraelitai giedojo VIEŠPAČIUI šią giesmę: „Aš giedosiu VIEŠPAČIUI,

nes jis šlovingai nugalėjo,

nugramzdino į jūrą žirgą ir vežėją.

² VIEŠPATS mano jėga ir giesmė ­

jis mane išgelbėjo!

Aš jį garbinsiu,

jis ­ mano Dievas!

Aš jį aukštinsiu,

jis ­ mano tėvo Dievas!

³ VIEŠPATS yra Galiūnas,

VIEŠPATS jo vardas!

⁴ Faraono kovos vežimus ir kariuomenę

nubloškė į jūrą,

Nendrių jūroje paskandino

jo geriausius vadus! ⁵ Bedugnės vandenys juos užliejo,

jie nugrimzdo į gelmes kaip akmuo. ⁶ Tavo dešinė, VIEŠPATIE, nuostabi savo jėga,

tavo dešinė ranka, VIEŠPATIE,

triuškina priešus!

⁷ Savo didybės šlove

nugalėjai priešininkus,

išliejai savo įniršį,

kuris surijo juos kaip ugnis suryja šiaudus.

⁸ Tavo nirtulio dvelktelėjimu susitelkė vandenys,

ir bangos iškilo tarsi pylimas,

bedugnės vandenys sustingo viduryje jūros. ⁹ Priešas sakė: ‘Vysiuosi ir pasivysiu,

pasidalysiu grobį,

pasisotinsiu.

Išsitrauksiu kalaviją,

mano ranka juos sunaikins.’ ¹⁰ Bet tu papūtei savo vėju,

ir jūra juos užliejo;

jie nugrimzdo tarsi švinas į gilų vandenį.

¹¹ Kas tarp dievų tau lygus, VIEŠPATIE?

Kas, kaip tu, nuostabus šventumu?

Baisus darbų šlove, darantis stebuklus; ¹² kai ištiesei savo dešinę,

žemė juos prarijo.

¹³ Savo ištikima meile vedei tautą,

kurią išpirkai,

savo galia juos lydėjai

į savo šventąją buveinę. ¹⁴ Tai girdėdamos drebėjo tautos,

skausmas apėmė Filistijos gyventojus. ¹⁵ Edomo vadus pagavo išgąstis;

drebulys apėmė Moabo galiūnus;

nutirpo iš baimės visi Kanaano gyventojai. ¹⁶ Juos apėmė baimė ir siaubas;

tavo rankos galybe jie nutilo kaip akmuo,

kolei praėjo tavo tauta, VIEŠPATIE,

kolei praėjo tauta, kurią išpirkai.

¹⁷ Tu juos įvedei ir pasodinai savo paveldo kalne,

toje vietoje, VIEŠPATIE, kurią padarei savo buveine,

toje šventykloje, VIEŠPATIE, kurią pastatė tavo rankos. ¹⁸ VIEŠPATS karaliaus per amžių amžius.“