¹ Jokūbo palikuonys Egipte Štai vardai Izraelio sūnų, atsikėlusių su Jokūbu į Egiptą. Kiekvienas jų atsikėlė su savo šeimyna: ² Rubenas, Simeonas, Levis ir Judas; ³ Isacharas, Zabulonas ir Benjaminas; ⁴ Danas ir Naftalis, Gadas ir Ašeras. ⁵ Asmenų, gimusių pačiam Jokūbui, iš viso buvo septyniasdešimt. Juozapas jau buvo Egipte.

⁶ Numirė Juozapas, išmirė ir visi jo broliai bei visa ana karta. ⁷ Bet izraelitai buvo vaisingi ir daugiavaikiai. Jie taip dauginosi, ir jų tiek padaugėjo, kad buvo pilna visame krašte.

⁸ Ilgainiui Egipte iškilo naujas karalius, kuris apie Juozapą nieko nežinojo. ⁹ „Žiūrėkite, ­ sakė jis savo žmonėms, ­ izraelitų tauta gausesnė ir galingesnė už mus. ¹⁰ Tai negerai! Turime su jais pasielgti taip gudriai, kad nebedaugėtų. Antraip karo atveju jie gali susidėti su mūsų priešais, kovoti prieš mus ir pasitraukti iš krašto.“ ¹¹ Todėl buvo paskirti prižiūrėtojai engti juos lažo darbais. Jie statė faraonui sandėlių miestus ­ Pitomą ir Ramzį. ¹² Bet juo labiau jie buvo engiami, juo labiau jų daugėjo, ir jie taip išplito, kad egiptiečiai pradėjo izraelitų bijoti.

¹³ Todėl egiptiečiai be gailesčio dar labiau krovė ant izraelitų darbus ¹⁴ ir kartino gyvenimą sunkiu lažu prie molio, plytų bei įvairių darbų laukuose. Apkraudami juos visokiais darbais, egiptiečiai buvo negailestingi.

¹⁵ Egipto karalius kreipėsi į hebrajų pribuvėjas, kurių viena buvo vardu Šifra, o kita ­ Pūva, ¹⁶ sakydamas: „Kada tik būsite pribuvėjomis hebrajų moterims, žiūrėkite į gimdymo krėslą: jei gimsta berniukas, užmuškite jį, bet jei mergaitė, telieka gyva.“ ¹⁷ Tačiau pribuvėjos bijojo Dievo ir nevykdė, ką Egipto karalius buvo joms įsakęs, palikdavo gyvus ir berniukus. ¹⁸ Tuomet Egipto karalius pasišaukė pribuvėjas ir klausė jų: „Kodėl taip padarėte ir palikote berniukus gyvus?“ ¹⁹ Pribuvėjos atsakė faraonui: „Todėl, kad hebrajų moterys ne tokios kaip egiptietės: jos tvirtos. Jos pagimdo, pribuvėjai nespėjus ateiti!“ ²⁰ Užtat Dievas buvo geras pribuvėjoms. O tauta augo ir tapo labai stipri. ²¹ Kadangi pribuvėjos bijojo Dievo, jis davė ir joms gausias šeimas.

²² Tada faraonas įsakė visiems savo žmonėms: „Meskite į Nilą visus hebrajams gimusius berniukus, o mergaites palikite gyvas.“

¹ Vienas vyras iš Levio giminės paėmė sau žmona vieną iš Levio giminės moterų. ² Moteris tapo nėščia ir pagimdė sūnų. Matydama, kad tai gražus kūdikis, tris mėnesius jį slėpė. ³ Nebegalėdama ilgiau jo slėpti, paėmė papiruso pintinę ir apglaistė ją bitumu bei derva. Paguldžiusi į ją kūdikį, padėjo tarp nendrių Nilo pakrantėje. ⁴ Jo sesuo atsistojo atokiau pažiūrėti, kas atsitiks.

⁵ Prie Nilo maudytis nusileido faraono duktė. Tuo tarpu jos palydovės vaikštinėjo Nilo pakrante. Pastebėjusi tarp nendrių pintinę, ji pasiuntė savo palydovę jos atnešti. ⁶ Atidariusi pintinę, pamatė kūdikį. Žiūri, berniukas verkia! Jai pagailo jo. „Tai turi būti vienas iš hebrajų vaikų“, ­ tarė ji. ⁷ Tada kūdikio sesuo kreipėsi į faraono dukterį: „Gal man nueiti ir parūpinti žindyvę iš hebrajų moterų pažindyti vaiką?“ ⁸ „Puiku, nueik!“ ­ atsakė faraono duktė. Mergaitė nuėjo ir pašaukė paties kūdikio motiną. ⁹ Faraono duktė tarė jai: „Imk šį kūdikį ir žindyk jį man. Aš tau atsilyginsiu.“ Moteris paėmė kūdikį ir žindė. ¹⁰ Kai kūdikis paaugo, atnešė jį faraono dukteriai, o ši priėmė jį kaip savo sūnų. Ji pavadino jį Moze, paaiškindama: „Aš ištraukiau jį iš vandens.“