¹ Paskui, po keturiolikos metų,

vėl nuvykau į Jeruzalę kartu su Barnabu, pasiėmęs ir Titą. ² Nuvykau, apreiškimo paskatintas ir jiems išdėsčiau Evangeliją, kurią skelbiu pagonims, atskirai išsiaiškindamas su įžymesniais asmenimis, kad kartais nebėgčiaubar nebūčiau bėgęs veltui. ³ Jie nevertė apsipjaustyti nė mano palydovo Tito, kuris buvo graikas. ⁴ Tačiau įsibrovėliams, netikriems broliams, tykojusiems pagrobti mūsų laisvę, kurią mes turime Kristuje Jėzuje, ir norėjusiems mus pavergti, ⁵ jiems mes nė valandėlei nepasidavėme, kad Evangelijos tiesa pasiliktų su jumis. ⁶ O dėl įžymesniųjų asmenų ­ kokie jie buvo kadaise man nesvarbu, nes Dievas nėra žmonėms šališkas, ­ tai man įžymesnieji asmenys nieko nepridėjo. ⁷ Atvirkščiai, jie įsitikino, jog man patikėta skelbti Evangeliją neapipjaustytiesiems kaip Petrui ­ žydams, ⁸ nes tas pats, kuris paskyrė Petrą apipjaustytųjų apaštalu, paskyrė mane pagonių apaštalu. ⁹ Pripažindami man suteiktą malonę, Jokūbas, Kefas ir Jonas, laikomi šulais, padavė man ir Barnabui dešines draugystės ženklan, kad mes eitume pas pagonis, o jie ­ pas žydus; ¹⁰ tik turėjome prisiminti jų vargšus, o aš ir stengiausi tai daryti.

¹¹ Kai Kefas atvyko į Antiochiją, aš jam pasipriešinau į akis, nes jis buvo peiktinas. ¹² Mat prieš atvykstant kai kuriems nuo Jokūbo, jis valgydavo su pagonimis; bet kai tie atvyko, jis atsitraukė ir ėmė jų vengti, bijodamas apipjaustytųjų. ¹³ Kartu su juo veidmainiavo ir kiti žydai, net Barnabas pasidavė jų veidmainystei. ¹⁴ Pamatęs, kad jie nukrypsta nuo Evangelijos tiesos, aš pasakiau Kefui visų akivaizdoje: „Jei tu, būdamas žydas, gyveni pagoniškai, o ne žydiškai, tai kodėl verti pagonis laikytis žydų papročių?“

¹⁵ Mes gimimo žydai ir ne pagonių kilmės nusidėjėliai, ¹⁶ tačiau žinome, jog žmogus nuteisinamas ne įstatymo darbais, o tik tikėjimu į Jėzų Kristų. Taigi mes įtikėjome Kristų Jėzų, kad būtume nuteisinti Kristaus tikėjimu, o ne įstatymo darbais, nes įstatymo darbais nebus nuteisintas nė vienas žmogus.