¹ Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis: ² „Žmogau, taip kalba Viešpats DIEVAS Izraelio žemei.

Galas! Ateina galas keturiems krašto kampams!

³ Dabar ateina tau galas!

Liesiu ant tavęs savo pyktį,

nuteisiu tave pagal tavo kelius

ir bausiu tave už visas tavo bjaurastis.

⁴ Mano akis nepagailės,

ir aš neparodysiu užuojautos,

bet bausiu tave pagal tavo kelius.

Kai tavo bjaurieji nusikaltimai pūliuos tavyje,

žinosite, kad aš esu VIEŠPATS.“

⁵ Taip kalba Viešpats DIEVAS:

„Nelaimė po nelaimės!

Žiūrėk, ji ateina!

⁶ Atėjo galas! Atėjo tikras galas!

Jis pakilo prieš tave.

Žiūrėk, jis ateina!

⁷ Atėjo tau pražūtis,

šalies gyventojau!

Atėjo metas, jau arti diena

sąmyšio, o ne ūžavimo kalnuose.

⁸ Jau greit išgiešiu ant tavęs savo įniršį

ir išliesiu ant tavęs savo pyktį.

Nuteisiu tave pagal tavo kelius,

nubausiu tave už visus tavo bjauriuosius nusikaltimus.

⁹ Mano akis nepagailės,

ir aš neparodysiu užuojautos,

bet bausiu tave pagal tavo kelius.

Kai tavo bjaurieji nusikaltimai pūliuos tavyje,

žinosite, kad aš, VIEŠPATS, nuplakiau.“

¹⁰ Žiūrėk, toji diena jau čia pat! Žiūrėk, ji ateina!

Pražūtis atėjo,

lazda pražydo,

įžūlumas sukrovė pumpurus,

¹¹ smurtas išaugo į nedorumo lazdą.

Nė vienas jų neišliks;

neliks nieko nei iš jų pertekliaus,

nei iš turtų.

Jie neturės jokio pranašumo.

¹² Atėjo tas metas, toji diena išaušo!

Kas perka, tas tegu nesidžiaugia,

kas parduoda, tas tegu neliūdi,

nes visus užklups degantis pyktis.

¹³ Parduodantis nebeatgaus to,

kas parduota,

nors jis ir pirkėjas tebebūtų gyvi,

nes pyktis apima visus,

ir jis nebus atšauktas.

Kadangi visi jie kalti, nė vienas negali išlikti gyvas.

¹⁴ Jie papūtė ragą, ir viskas parengta,

bet nėra kam eiti į mūšį,

nes mano degantis pyktis apima juos visus.

¹⁵ Kalavijas lauke už vartų,

maras ir badas viduje.

Kas laukuose, tas žus nuo kalavijo,

kas mieste, tą prarys badas ir maras.

¹⁶ Bėgliai, jei kam ir pavyktų išsigelbėti,

slėpsis kalnuose tarsi slėnių balandžiai,

visi iki vieno dejuodami dėl savo kaltės.

¹⁷ Rankos nusvirusios,

visų blauzdos praskydusios.

¹⁸ Apsijuos jie ašutine,

ir juos apsiaus šiurpas.

Visų veiduose gėda

ir visų galvos nuskustos.

¹⁹ Savo sidabrą jie išmes į gatves,

o jų auksas bus laikomas netyru daiktu.

„VIEŠPATIES pykčio dieną jų auksas ir sidabras negalės jų išgelbėti. Jais nepasisotins nei savo pilvų neprisikimš. Auksas ir sidabras jiems teikė progą nusidėti. ²⁰ Iš savo puikaus puošmens, kuriuo didžiavosi, jie pasidarė bjaurių stabų paveikslų. Todėl paversiu jį jiems nešvariu daiktu. ²¹ Atiduosiu jį kaip grobį į svetimųjų rankas,

kaip pelną žemės nedorėliams,

ir jie išniekins jį.

²² Nugręšiu nuo jų savo veidą,

ir jie išniekins mano brangiąją vietą;

niekšai įžengs į ją ir išniekins.

²³ Nukalk grandinę,

nes kraštas pilnas kruvinų nusikaltimų,

o miestas kupinas smurto.

²⁴ Atvesiu nuožmiausias iš tautų,

ir jos užims jų namus.

Galiūnų įžūlumui padarysiu galą, ir jų šventyklos bus išniekintos.

²⁵ Siaubas ateina!

Jie ieškos ramybės,

bet jos nebus.

²⁶ Nelaimė lydės nelaimę,

bloga žinia vysis blogą žinią.

Veltui jie ieškos pranašo regėjimo,

kunigas nebepajėgs mokyti,

seniūnai nebemokės patarti.

²⁷ Karalius raudos,

didžiūnas bus pagautas nevilties,

paprastų žmonių rankos drebės.

Pasielgsiu su jais pagal jų pačių kelią,

teisiu juos, kaip jie teisė,

ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS.“

¹ Stabmeldystė Šventykloje Atsitiko taip, kad šeštų metų šešto mėnesio penktą dieną, man esant namie ir Judo seniūnams sėdint priešais mane, Viešpaties DIEVO ranka nusileido ant manęs. ² Pažvelgiau, ir štai į ugnį panašus pavidalas: žemiau to, kas atrodė kaip juosmuo, buvo ugnis, o aukščiau jo juosmens ­ lyg gintaro spindesys. ³ Jis ištiesė lyg ranką ir paėmė mane už galvos garbanos. Dvasia pakėlė mane tarp žemės ir dangaus ir Dievo regėjimais nunešė į Jeruzalę, prie vidinio kiemo šiaurinių vartų; ten buvo pastatytas pavydo stabas, kuris žadina pavydą. ⁴ Ten buvo ir Izraelio Dievo šlovė kaip tas regėjimas, kurį buvau matęs slėnyje.

⁵ Tuomet jis tarė man: „Žmogau, dabar pakelk akis į šiaurės pusę!“ Aš pakėliau akis į šiaurės pusę, ir ten, į šiaurę nuo aukuro vartų, pačioje angoje, buvo tas pavydo stabas. ⁶ Jis kalbėjo: „Žmogau, ar matai, ką jie daro? Tuos bjaurius nusikaltimus, kuriuos Izraelio namai čia daro, kad mane atitolintų nuo mano Šventyklos? Net dar bjauresnių nusikaltimų pamatysi.“

⁷ Jis nuvedė mane prie įėjimo į kiemą, ir ten apsižvalgęs pamačiau skylę sienoje. ⁸ Jis tarė man: „Žmogau, braukis pro sieną!“ Ėmiau veržtis pro sieną, ir štai įėjimas. ⁹ Jis kreipėsi į mane: „Eik į vidų ir išvysk tuos nedorus nusikaltimus, kuriuos jie ten daro.“ ¹⁰ Įėjęs vidun pamačiau, kad ten visur ant sienų pavaizduoti visokiausi ropliai, šlykštūs gyvuliai ir visi Izraelio namų stabai. ¹¹ Priešais juos stovėjo septyniasdešimt Izraelio namų seniūnų drauge su Šafano sūnumi Jaazaniju. Kiekvienas laikė rankoje smilkytuvą, ir kvapus smilkalų dūmų debesis kilo aukštyn. ¹² Tuomet jis tarė man: „Žmogau, ar matai, ką Izraelio namų seniūnai daro patamsiais, kiekvienas savo stabų kambaryje, sakydami: ‘VIEŠPATS mūsų nemato! VIEŠPATS paliko kraštą!’ ¹³ Pamatysi net dar bjauresnių nusikaltimų, kuriuos jie daro.“

¹⁴ Po to jis atvedė mane prie VIEŠPATIES Namų šiaurinių vartų. Ten sėdėjo moterys, raudančios Tamūzo. ¹⁵ Jis tarė man: „Žmogau, ar matei? Pamatysi dar net bjauresnių nusikaltimų negu šie.“

¹⁶ Tuomet jis įvedė mane į VIEŠPATIES Namų vidinį kiemą, ir štai prie angos į VIEŠPATIES šventyklą, tarp prieangio ir aukuro, stovėjo maždaug dvidešimt penki vyrai nugaromis į VIEŠPATIES šventyklą ir veidu atsigręžę į rytų pusę, parpuolę kniūbsti ant žemės prieš rytų pusėje tekančią saulę. ¹⁷ Ir jis tarė man: „Žmogau, ar matei? Nejaugi bjaurieji nusikaltimai, kuriuos Judo namai daro čia, tai tik mažmožis? Argi jie turi pripildyti smurto ir kraštą, vis erzinti ir erzinti mane? Žiūrėk, jie laiko šakas prie savo nosių! ¹⁸ Tad elgsiuosi pykčio perimtas, mano akis nepagailės, ir aš neparodysiu užuojautos. Jie rėks man į ausis, bet aš jų negirdėsiu.“

¹ Tuomet jis, man girdint, ėmė šaukti visu balsu: „Prisiartinkite, miesto budeliai, kiekvienas su savo naikinimo įrankiu rankoje!“ ² Ir štai šeši vyrai atėjo keliu nuo aukštesniųjų vartų, kurie yra šiauriniame pakraštyje, kiekvienas nešinas savo žudymo ginklu. Tarp jų buvo vyras, vilkintis drobiniais, su raštininko reikmenimis prie juosmens. Atėję jie sustojo prie žalvario aukuro.

³ O Izraelio DIEVO šlovė buvo pasitraukusi nuo kerubo, ant kurio laikydavosi, prie Namų slenksčio. VIEŠPATS pasišaukė drobiniais vilkintį vyrą su raštvedžio reikmenimis prie juosmens ⁴ ir tarė jam: „Pereik per miestą, per Jeruzalę, ir pažymėk tavo ženklu kaktas dūsaujančių ir dejuojančių dėl visų bjauriųjų nusikaltimų, kurie jame daromi.“ ⁵ O kitiems, man girdint, pasakė: „Eikite jam iš paskos per miestą ir žudykite. Tenebūna gailestinga jūsų akis, gailesčio neparodykite. ⁶ Žudykite ir naikinkite senius, vaikinus ir merginas, mažylius ir moteris, bet nelieskite nė vieno, kuris turi tavo ženklą; ­ pradėkite nuo mano Šventyklos!“ Ir jie pradėjo nuo seniūnų, kurie buvo priešais Namus. ⁷ Tuomet jis dar tarė jiems: „Užterškite Namus, pripildykite jų kiemus lavonų. Eikite!“ Jie išėjo ir žudė mieste.

⁸ Jiems žudant, aš buvau paliktas vienas. Parpuolęs kniūbsčias, aš šaukiau: „Ak, Viešpatie DIEVE! Nejaugi, išliedamas savo pyktį ant Jeruzalės, tu sunaikinsi visą Izraelio likutį?“ ⁹ Jis atsakė man: „Izraelio ir Judo namų kaltė be galo didelė. Kraštas pilnas kraujo, o miestas ­ ištvirkimo, nes kalbama: ‘VIEŠPATS paliko kraštą! VIEŠPATS nemato!’ ¹⁰ Taigi ir mano akis nepagailės, ir aš užuojautos neparodysiu, bet suversiu jų darbus jiems ant galvų.“

¹¹ Ir štai vyras, vilkintis drobiniais, su raštvedžio reikmenimis prie juosmens pasirodė ir pranešė: „Padariau, kaip įsakei!“