¹ Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis: ² „Žmogau, pasisuk veidu į pietus, skelbk pietų šaliai ir pranašauk miškų kraštui Negebe. ³ Sakyk Negebo miškui: ‘Išgirsk VIEŠPATIES žodį! Taip kalba Viešpats DIEVAS. Tikėki manimi, užkursiu tavyje ugnį, kuri sudegins visus tavo medžius ­ žaliuojančius ir nudžiūvusius. Juos deginanti liepsna nebus užgesinta, visų veidai bus nusvilinti nuo pietų ligi šiaurės. ⁴ Visi marieji pamatys, kad aš, VIEŠPATS, ją užkūriau, ir ji nebus užgesinta.’“ ⁵ Tuomet ištariau: „Ak, Viešpatie DIEVE! Jie sako apie mane: ‘Argi jis nėra tas, kuris kalba tik mįslėmis?’“

Kalavijas prieš Jeruzalę

⁶ Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis: ⁷ „Žmogau, pasisuk veidu į Jeruzalę, skelbk šventosioms vietoms ir pranašauk Izraelio žemei. ⁸ Sakyk Izraelio žemei: ‘Taip kalba VIEŠPATS! Tikėk manimi, ateinu prieš tave! Ištrauksiu kalaviją iš makščių ir sunaikinsiu tavyje teisiuosius drauge su nedorėliais. ⁹ Kadangi sunaikinsiu tavyje teisiuosius drauge su nedorėliais, mano kalavijas bus ištrauktas iš makščių prieš visus mariuosius nuo pietų ligi šiaurės. ¹⁰ Visi marieji žinos, kad aš, VIEŠPATS, išsitraukiau kalaviją iš makščių. Nebus jis daugiau į makštis sugrąžintas!’ ¹¹ Todėl tu, žmogau, vaitok! Vaitok jų akivaizdoje, lyg širdis tau plyštų iš sielvarto. ¹² Kai jie klaus tavęs: ‘Dėl ko vaitoji?’ ­ atsakysi: ‘Dėl žinios, kuri ateina! Apmirs visų širdys, nusvirs visų rankos, alps visų dvasia ir pažliugs vandeniu visų keliai. Tikėk manimi, ji ateina ir išsipildys’“, ­ tai Viešpaties DIEVO žodis.

¹³ Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis: ¹⁴ „Žmogau, pranašauk ir sakyk: ‘Taip kalba Viešpats!’ Sakyk:

‘Kalavijas! Kalavijas

pagaląstas ir nušveistas.

¹⁵ Pagaląstas skerdynėms,

nušveistas, kad blizgėtų kaip žaibas!

Kaip galime džiaugtis?

Paniekinai lazdą

ir bet kokią rykštę!

¹⁶ Kalavijas duotas, kad būtų nušveistas

ir paimtas į ranką;

jis pagaląstas,

kalavijas nušveistas,

kad būtų įduotas žudikui į ranką.

¹⁷ Verk ir aimanuok, žmogau,

nes jis skirtas mano tautai,

visiems Izraelio vadams.

Jie bus numesti kalavijui

drauge su mano tauta.

Todėl plok sau per šlaunį, ¹⁸ nes kalavijas išbandytas.

Kodėl neturėtų taip įvykti, ­

tai Viešpaties DIEVO žodis, ­

jei tu paniekinai lazdą?

¹⁹ O tu, žmogau, pranašauk

ir plok rankomis. Tekerta kalavijas dusyk, trissyk;

tai kalavijas, skirtas žudyti.

Didelių žudynių kalavijas juos puola,

²⁰ todėl nustoja drąsos širdys,

ir daugelis krinta.

Prie visų jų vartų paskyriau

kalaviją žudyti.

Ak! Jis padarytas, kad žaibuotų,

nušveistas, kad skerstų.

²¹ Kirsk į dešinę, smok į kairę,

kur tik nukreipti tavo ašmenys.

²² Ir aš daužysiu rankomis,

patenkinsiu savo įniršį, ­

aš, VIEŠPATS, pasakiau.’“

²³ Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis: ²⁴ „Žmogau, nužymėk du kelius Babilono karaliaus kalavijui ateiti. Abudu keliai turi išeiti iš to paties krašto. Pastatyk kelrodį toje vietoje, kur keliai šakojasi į miestus. ²⁵ Nužymėk kelią kalavijui eiti į Amono Rabą ar į Judą ir įtvirtintąją Jeruzalę. ²⁶ Juk Babilono karalius burdamas stovi kryžkelėje, dviejų kelių pradžioje; jis purto strėles, kreipiasi į šeimos stabus, apžiūrinėja kepenis. ²⁷ Jo dešinėje pasirodo būrimo strėlė prieš Jeruzalę, kad būtų statomi mūrdaužiai, duodamas įsakymas žudyti, sušunkamas mūšio šūkis, stumiami mūrdaužiai prie vartų, pilami pylimai, statomi apgulos bokštai. ²⁸ Jeruzalės žmonėms tai atrodo tik tuščias būrimas, tačiau juos saisto priesaikos, kuriomis jie buvo prisiekę, ir rankon paimta būrimo strėlė jiems primena jų kaltę, dėl kurios jie bus paimti į nelaisvę.“ ²⁹ Todėl taip kalba Viešpats DIEVAS: „Kadangi prisiminėte savo kaltę, o jūsų nusikaltimai tokie aiškūs, jog parodo, kad visais jūsų darbais reiškiasi jūsų nuodėmės, kadangi tai prisiminėte, jūs būsite paimti į nelaisvę.

³⁰ Ir tau, niekšiškasis ir nedorasis Izraelio vade,

atėjo diena,

galutinės bausmės metas, ­

³¹ taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. ­

Nusiimk turbaną,

nukelk nuo galvos karūną!

Niekas nepasiliks kaip buvęs:

kas žema, tas bus išaukštinta,

kas aukšta, tas bus pažeminta!

³² Griuvėsiai, griuvėsiai!

Taip, paversiu miestą griuvėsiais!

Bet tai neįvyks,

kol neateis tas, kurį išsirinkau miestui nubausti;

jam jį atiduosiu.

Bausmė amonitams

³³ Tu, žmogau, pranašauk ir sakyk: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS apie Amoną ir jo užgaules.’ Sakyk:

‘Kalavijas, kalavijas!

Ištrauktas iš makščių skerdynėms,

nušveistas, kad naikintų,

kad blizgėtų kaip žaibas.

³⁴ Piršdami tuščius regėjimus,

burdami melus,

jie kerta tavimi niekšiškus ir nedorus kaklus,

kaklus tų, kuriems atėjo diena,

galutinės bausmės metas.

³⁵ Kišk kalaviją atgal į makštis!

Vietovėje, kur buvai sukurtas,

tavo kilmės krašte teisiu tave.

³⁶ Išliesiu savo įnirtį ant tavęs,

savo pykčio ugnimi papūsiu į tave.

Atiduosiu tave į rankas nuožmiems žmonėms,

įgudusiems niokoti.

³⁷ Būsi degalas ugniai,

o tavo kraują sugers žemė.

Tavęs niekas nebeatmins,

nes aš, VIEŠPATS, pasakiau.’“

¹ Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis: ² „Žmogau, ar teisi, ar esi pasirengęs teisti kruvinąjį miestą? Parodyk jam visus jo bjauriuosius darbus! ³ Sakyk: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS! Mieste, kuris pralieji savo viduje kraują, kad paskubintum savo metą, kuris dirbdiniesi stabus, kad taptumei nešvarus! ⁴ Tu kaltas dėl kraujo, kurį praliejai savo viduje, tu pasidarei nešvarus per stabus, kurių prisidirbai. Tu priartinai savo dieną, pasiekei savo metą. Todėl padariau tave tautų panieka ir visų kraštų pajuoka. ⁵ Artimieji ir tolimieji kraštai tyčiosis iš tavęs dėl gėdingo vardo ir didelio sąmyšio.

⁶ Žiūrėk! Kiekvienas Izraelio vadas, kiek tik galėjo, pas tave liejo kraują. ⁷ Pas tave tėvas ir motina niekinami, ateivis, gyvenantis pas tave, apiplėšiamas, našlaitis ir našlė skriaudžiami. ⁸ Tu paniekinai, kas man šventa, išniekinai mano šabus. ⁹ Pas tave yra tokių, kurie šmeižia, kad lietų kraują; pas tave yra tokių, kurie puotauja aukštumų alkuose; pas tave yra tokių, kurie gyvena palaidai. ¹⁰ Tavo vyrai atidengia tėvų gėdą; tavo vyrai išniekina moteris mėnesinio netyrumo metu. ¹¹ Vienas susiteršia su artimo žmona, kitas palaidai išniekina savo marčią, o dar kitas pas tave išniekina savo seserį ­ savo tėvo dukterį. ¹² Pas tave imami kyšiai, kad būtų pralietas kraujas. Tu imi ir išankstinį, ir priaugusį nuošimtį, daraisi sau naudos, skriausdamas artimą, ir pamiršai mane, ­ tai Viešpaties DIEVO žodis.

¹³ Štai trenksiu savo kumščiu dėl tavo neteisėtai įgytos naudos ir pas tave pralieto kraujo. ¹⁴ Argi tvers tavo drąsa, ar bus tavo rankos tvirtos tomis dienomis, kai imsiu tave varginti? Aš, VIEŠPATS, pasakiau ir padarysiu! ¹⁵ Išblaškysiu tave tarp tautų ir išmėtysiu tave po svetimus kraštus, kad nuvalyčiau tavo nešvarumą. ¹⁶ Per tave būsiu paniekintas tarp tautų, o tu žinosi, kad aš esu VIEŠPATS.’“

¹⁷ Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis: ¹⁸ „Žmogau, Izraelio namai tapo man išdagomis. Jie visi ­ sidabras, žalvaris, alavas, geležis ir švinas. Lydyklos žaizdre jie virto išdagomis. ¹⁹ Todėl, ­ taip kalba Viešpats DIEVAS, ­ kadangi visi tapote išdagomis, surinksiu jus į Jeruzalę. ²⁰ Kaip surenkamas sidabras, žalvaris, geležis, švinas ir alavas į lydyklą ir pučiama ugnis, kad jie būtų ištirpdyti, taip surinksiu jus dėl savo pykčio ir įniršio, įmesiu jus ir ištirpdysiu. ²¹ Surinksiu jus ir pūsiu į jus savo pykčio ugnį, ir būsite joje ištirpdyti. ²² Kaip sidabras ištirpsta lydyklos žaizdre, taip ir jūs būsite ištirpdyti. Tuomet žinosite, kad aš, VIEŠPATS, išliejau ant jūsų savo įniršį.“

²³ Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis: ²⁴ „Žmogau, sakyk jai: ‘Tu ­ nenuvalyta šalis; lietus nenuplaus tavęs pykčio dieną. ²⁵ Jos vadai ­ tarsi riaumojantis liūtas, draskantis grobį; jie rijo žmones, ėmė sau turtus ir brangius daiktus, daug moterų padarė našlėmis. ²⁶ Jos kunigai iškraipė mano mokymą ir išniekino, kas man šventa, neskyrė to, kas šventa, nuo to, kas prasta, nemokė skirti to, kas tyra, nuo to, kas netyra. Nuo mano šabų jie nugręžė savo akis, ir aš jų niekinamas. ²⁷ Jos didžiūnai lyg vilkai drasko grobį, lieja kraują, atima žmonių gyvastį, kad gautų neteisėto pelno. ²⁸ Pranašai tinkuoja tinku be šiaudų, mato tuščius regėjimus ir buria melą, sakydami: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS’, ­ nors VIEŠPATS jiems nieko nekalbėjo. ²⁹ Krašto žmonės smurtavo ir plėšikavo, skriaudė vargšą ir beturtį, nukreipė smurtą prieš ateivį. ³⁰ Ieškojau tarp jų žmogaus, kuris atstatytų sieną ir stotųsi spragoje už šalį, kad jos nesunaikinčiau, bet neradau nė vieno. ³¹ Todėl išliejau ant jų savo pyktį, sunaikinau juos savo įniršio ugnimi, suverčiau jų darbus jiems ant galvos’“, ­ tai Viešpaties DIEVO žodis.