¹ Pirmais Ahasvero sūnaus Darijaus, kilusio iš medų ir tapusio chaldėjų karalystės karaliumi, metais, ² pirmais jo valdymo metais, aš, Danielius, stengiausi suvokti knygose, kaip pagal pranašą Jeremiją pasiekusį VIEŠPATIES žodį skaičiuoti metus, po kurių turėjo baigtis Jeruzalės nuniokojimas, būtent septyniasdešimt metų.

³ Atsigręžiau į Viešpatį Dievą, ieškodamas atsakymo, melsdamasis ir maldaudamas pasninku, ašutine ir pelenais. ⁴ Maldavau Viešpatį, savo Dievą, išpažindamas: „Ak, Viešpatie, didis ir baimę keliantis Dieve! Tu laikaisi Sandoros ir ištikimai myli tave mylinčius ir vykdančius tavo įsakymus. ⁵ Mes nusidėjome ir nusikaltome, nedorai elgėmės ir maištavome, nusigręždami nuo tavo įsakymų ir nuostatų. ⁶ Mes neklausėme tavo tarnų pranašų, kalbėjusių tavo vardu mūsų karaliams, didžiūnams, protėviams ir visiems krašto žmonėms.

⁷ Tu, Viešpatie, esi teisus, ir kaistame iš gėdos iki pat šios dienos mes, Judo žmonės, Jeruzalės gyventojai, visas Izraelis, arti ir toli esantieji visuose kraštuose, kur tik juos išblaškei dėl išdavystės, kuria jie tau nusidėjo. ⁸ VIEŠPATIE, raustame iš gėdos mes, mūsų karaliai, mūsų didžiūnai ir mūsų tėvai, nes nusidėjome tau. ⁹ Bet tau, Viešpatie, mūsų Dieve, priklauso gailestingumas ir atleidimas! Mes juk maištavome prieš tave ¹⁰ ir neklausėme VIEŠPATIES, mūsų Dievo, balso, liepiančio laikytis jo įstatymų, kuriuos jis mums davė per savo tarnus pranašus.

¹¹ Visas Izraelis nusižengė tavo Įstatymui ir atsimetė, atsisakęs paklusti tavo balsui. Todėl prakeikimas ir priesaika, užrašyti Dievo tarno Mozės Įstatyme, buvo išlieti ant mūsų, nes mes tau nusidėjome. ¹² Jis įvykdė savo žodžius, ištartus mums ir mūsų valdovams, atsiųsdamas baisią nelaimę, kokia niekada nebuvo padaryta po visu dangumi, kaip buvo padaryta Jeruzalėje. ¹³ Kaip parašyta Mozės Įstatyme, taip visa ši nelaimė ir atėjo pas mus. Mes nemaldavome VIEŠPATIES, mūsų Dievo, malonės, gręždamiesi nuo savo kaltės ir sekdami jo ištikimybe. ¹⁴ O VIEŠPATS budėjo su šia nelaime, prieš siųsdamas ją mums. Iš tikro VIEŠPATS, mūsų Dievas, teisus dėl visko, ką padarė, nes mes neklausėme jo balso.

¹⁵ O dabar, Viešpatie, mūsų Dieve, kuris išvedei savo tautą iš Egipto žemės galinga ranka ir pasidarei sau vardą iki pat šios dienos, mes nusidėjome ir nedorai elgėmės. ¹⁶ Viešpatie, kaip dera tavo dideliam teisumui, tenusigręžia tavo įniršęs pyktis nuo tavo miesto Jeruzalės, nuo tavo šventojo kalno! Dėl mūsų nuodėmių ir mūsų protėvių kalčių Jeruzalė ir tavo tauta tapo pajuoka visiems mūsų kaimynams. ¹⁷ Taigi dabar, mūsų Dieve, išklausyk savo tarno maldą ir prašymą, ir tau pačiam, Viešpatie, tešviečia tavo veidas nuniokotoje tavo šventykloje. ¹⁸ Palenk savo ausį, mano Dieve, ir išgirsk. Atverk savo akis ir pažvelk į mūsų nuniokojimą ir miestą, kuris vadinasi tavo vardu. Ne dėl savo teisumo mes sudedame savo maldavimus priešais tavo veidą, bet dėl tavo didelio gailestingumo. ¹⁹ Viešpatie, išgirsk! Viešpatie, atleisk! Viešpatie, išklausyk ir veik! Dėl savęs paties nedelsk, mano Dieve, nes tavo miestas ir tavo tauta vadinasi tavo vardu.“

²⁰ Dar man tebekalbant, besimeldžiant ir išpažįstant savo nuodėmę bei Izraelio tautos nuodėmę, maldaujant VIEŠPATĮ, mano Dievą, dėl mano Dievo šventojo kalno, ²¹ dar man tebekalbant maldoje, vyras Gabrielius, kurį anksčiau buvau matęs regėjime, atsirado, greitai skrisdamas pas mane vakaro aukos metu. ²² Jis pamokė mane, kalbėdamas ir tardamas: „Danieliau, atėjau duoti tau išminties ir supratimo. ²³ Kai tu pradėjai maldauti, atsirado žodis, ir aš atėjau tau jo paskelbti, nes tu esi labai brangus žmogus. Taigi įsidėmėk žodį ir suprask regėjimą!

²⁴ Septyniasdešimt septynetų skirta tavo tautai ir tavo šventajam miestui. Tuomet baigsis nusižengimas, ateis galas nuodėmei, bus išpirkta kaltė, įvestas amžinasis teisumas, užantspauduoti regėjimai ir pranašystės ir patepta tai, kas švenčiausia. ²⁵ Todėl žinok ir suprask! Nuo to laiko, kai paskelbtas žodis atnaujinti ir atstatyti Jeruzalę, iki pateptojo vado bus septyni septynetai ir šešiasdešimt du septynetai. Ji bus atstatyta su aikštėmis ir apsauginiu grioviu, ir tai įvyks priespaudos metais. ²⁶ Po šešiasdešimt dviejų septynetų pateptasis bus nužudytas, bet ne dėl savo kaltės, o ateisiančio vado tauta sunaikins miestą ir šventyklą. Jo galas ateis lyg potvynis, iki pat galo vyks karas ir skirtasis niokojimas. ²⁷ Vieną septynetą jis sudarys stiprią Sandorą su daugeliu, per pusę septyneto sustabdys aukojimą ir atnašavimą. Vietoj jų bus siaubingoji pabaisa, iki skirtoji pražūtis bus išlieta ant niokotojo.“

¹ Trečiais Persijos karaliaus Kyro metais Danieliui, kuris buvo vadinamas Beltšacaru, buvo apreikšta. Apreiškimas buvo neabejotinas ir susijęs su dideliu mūšiu. Jis suprato tą apreiškimą po to, kai gavo paaiškinimą per regėjimą.

² „Tuo metu aš, Danielius, buvau gedėjęs tris savaites. ³ Nebuvau valgęs gardžių valgių, nebuvau ėmęs į burną nei mėsos, nei vyno, nei buvau tepęsis aliejais ištisas tris savaites. ⁴ Pirmo mėnesio dvidešimt ketvirtą dieną, stovėdamas ant didžiosios upės Tigro kranto, ⁵ pakėliau akis ir pamačiau vyrą, vilkintį drobiniais, susijuosusį Ufazo aukso juosta. ⁶ Jo kūnas buvo tarsi chrizolitas, veidas švytėjo tarsi žaibas, akys buvo tarsi liepsnojantys deglai, rankos ir kojos spindėjo tarsi nublizgintas žalvaris, o žodžių garsas ­ tarsi žmonių minios ūžesys. ⁷ Tik aš, Danielius, mačiau tą regėjimą. Žmonės, buvę su manimi, regėjimo nematė, nors juos apėmė didis siaubas, ir jie bėgo slėptis. ⁸ Taigi aš likau vienas žiūrėti į šį didį regėjimą. Aš netekau jėgų, mirtinai išblyškau ir buvau visiškai bejėgis. ⁹ Tuomet išgirdau jo žodžių garsą ir, išgirdęs jo žodžių garsą, puoliau be sąmonės veidu ant žemės.

¹⁰ Bet tuomet mane palietė ranka, papurtė man rankas ir kelius. ¹¹ ‘Danieliau, brangusis žmogau, ­ tarė jis man, ­ gerai įsidėmėk žodžius, kuriuos sakau! Atsistok, nes aš atsiųstas pas tave.’ Jam tariant šiuos žodžius, drebėdamas atsistojau. ¹² Tuomet jis tęsė: ‘Nebijok, Danieliau, nes nuo pat pirmos dienos, kai apsisprendei suprasti ir nusižeminti prieš savo Dievą, tavo žodžiai buvo išgirsti, ir aš atėjau dėl tavo žodžių. ¹³ Bet Persijos karalystės didžiūnas dvidešimt vieną dieną buvo man priešingas. Tikėk manimi, man padėti atėjo Mykolas, vienas iš vyriausių didžiūnų. Aš palikau jį ten su Persijos karalystės didžiūnu ¹⁴ ir atėjau padėti tau suprasti, kas turi atsitikti tavo tautai dienų pabaigoje.’

¹⁵ Jam tariant šiuos žodžius, žiūrėjau į žemę ir buvau lyg be žado. ¹⁶ Tuomet kažkas panašus į žmogų palietė mano lūpas. Atvėriau lūpas ir tariau stovinčiam prieš mane: ‘Mano viešpatie, jau vien nuo regėjimo man užėjo tokie skausmai, jog esu visiškai bejėgis. ¹⁷ Kaipgi gali mano viešpaties tarnas kalbėtis su tavimi, mano viešpatie? Juk aš visas drebu, neturiu jėgų, negaliu net alsuoti.’

¹⁸ Kažkas panašus į žmogų vėl palietė mane ir sustiprino. ¹⁹ Jis tarė: ‘Nebijok, brangusis žmogau, ramybė tau! Būk tvirtas ir drąsus!’ Jam bekalbant, sustiprėjau ir tariau: ‘Kalbėk, mano viešpatie, nes davei man jėgų.’ ²⁰ Tuomet jis paklausė: ‘Ar žinai, dėl ko atėjau pas tave? Dabar aš turiu grįžti kovoti prieš Persijos didžiūną. Kai aš nueisiu, ateis Graikijos didžiūnas. ²¹ Bet turiu pasakyti, kas įrašyta tiesos knygoje. Nė vienas nepadeda man varžytis su šiais didžiūnais, išskyrus jūsų didžiūną Mykolą.

¹ O aš pirmais Darijaus Medo metais ėmiausi jam padėti ir jį stiprinti.