¹ Viešpats DIEVAS parodė man šitokį dalyką. Žiūriu, vasaros vaisių krepšys. ² Jis paklausė: „Ką matai, Amosai?“ Atsakiau: „Vasaros vaisių krepšį.“

VIEŠPATS tarė man:

„Galas atėjo Izraeliui, mano tautai,

nebeatleisiu jam niekada daugiau.

³ Tą dieną

šventyklos giesmės virs raudomis, ­

tai Viešpaties DIEVO žodis, ­

daugybė visur išmėtytų lavonų.

Ša! Tylos!“

⁴ Išklausykite tai jūs, kurie mindote beturtį

ir žudote krašto vargšus!

⁵ „Kada gi baigsis jaunatis, ­ klausiate, ­

kad galėtume parduoti grūdus,

ir šabas,

kad galėtume nešti į turgų kviečius?

Efą sumažinsime, šekelį padidinsime,

ir svarstykles parengsime apgavystei!

⁶ Pirksime vargšus už sidabrą,

beturtį už sandalų porą

ir parduosime net kviečių pasturlakus!“

⁷ VIEŠPATS prisiekė Jokūbo išdidumu:

„Tikrai niekada nepamiršiu nė vieno jų darbų!

⁸ Argi nesudrebės dėl to žemė,

argi neliūdės visa, kas gyva joje?

Ji visa pakils kaip Nilas,

patvins ir atslūgs kaip Egipto Nilas.

⁹ Tą dieną, ­ tai Viešpaties DIEVO žodis, ­

padarysiu, kad saulė nusileis vidurdienį,

ir viduryje dienos apdengsiu žemę tamsa.

¹⁰ Paversiu jūsų iškilmes gedulu,

o visas jūsų giesmes ­ raudomis.

Apdengsiu visų strėnas ašutine

ir plikai nuskusiu visiems galvas.

Padarysiu ją kaip gedulą dėl vienturčio sūnaus,

o jos pabaigą ­ kaip kartėlio dieną.

¹¹ Tikrai ateina dienos, ­

tai Viešpaties DIEVO žodis, ­

kai siųsiu badą į kraštą.

Ne duonos badą ar vandens troškimą,

bet Dievo žodžių badą.

¹² Tuomet žmonės keliaus nuo jūros ligi jūros,

nuo šiaurės ligi rytų, skubės šen ir ten,

ieškodami VIEŠPATIES žodžio,

bet jo neras.