¹ Mes juk žinome, kad, mūsų žemiškosios padangtės būstui suirus, mūsų laukia Dievo pastatas, ne rankomis statyti amžinieji namai danguje. ² Todėl mes dūsaujame, trokšdami ant viršaus apsivilkti savo buveinę iš dangaus, ³ jei turime būti rasti apsirengę, ne nuogi. ⁴ O kol gyvename šioje padangtėje, dūsaujame prislėgti, norėdami ne nusirengti, bet verčiau apsirengti, kad tai, kas maru, būtų gyvenimo praryta. ⁵ Dievas mus tam ruošia, suteikdamas Dvasią kaip laidą.

⁶ Todėl mes visuomet gerai nusiteikę, nors žinome, kad, kolei gyvename kūne, esame svetur, toli nuo Viešpaties. ⁷ Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu. ⁸ Vis dėlto esame gerai nusiteikę ir pasiruošę palikti kūno būstinę ir įsikurti pas Viešpatį. ⁹ Štai kodėl, ar būdami namie, ar svetur, mes laikome sau garbe jam patikti. ¹⁰ Juk mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs ­ gera ar bloga.