¹¹ Saliamonas perkėlė faraono dukterį iš Dovydo miesto į rūmus, kuriuos buvo jai pastatęs, nes sakė sau: „Jokia mano žmona negyvens Izraelio karaliaus Dovydo rūmuose, nes vietos, kur atėjo VIEŠPATIES Skrynia, yra šventos.“

¹² Tuo metu Saliamonas atnašavo VIEŠPAČIUI deginamąsias aukas ant VIEŠPATIES aukuro, kurį buvo pastatęs priešais Prieangį, ¹³ kaip reikalavo kasdienė pareiga pagal Mozės įsakymą šabams, jaunatims ir trims metinėms iškilmėms ­ Neraugintosios duonos šventėms, Savaičių šventėms ir Palapinių šventėms. ¹⁴ Sekdamas savo tėvo Dovydo įsaką, jis paskyrė kunigų būrį jų tarnybai, levitus jų užduočiai giesme šlovinti ir tarnauti kunigų prižiūrimiems, kaip reikalavo kasdienės pareigos, ir vartininkus iš eilės prie kiekvienų vartų, nes taip buvo įsakęs Dievo žmogus Dovydas. ¹⁵ Jokiu atžvilgiu nebuvo nukrypta nuo to, ką karalius buvo įsakęs ar dėl kunigų ir levitų šiuose visuose dalykuose, ar dėl sandėlių.

¹⁶ Taip sėkmingai atlikti visi Saliamono darbai nuo tos dienos, kai buvo padėti VIEŠPATIES Namų pamatai, iki VIEŠPATIES Namai buvo visiškai užbaigti.

¹⁷ Tada Saliamonas nuvyko į Ecjon Geberą ir Elatą Edomo krašto jūros pakrantėje. ¹⁸ Hiramas per savo tarnus atsiuntė jam laivų ir patyrusių jūreivių. Jie nukeliavo drauge su Saliamono tarnais į Ofyrą ir pargabeno Saliamonui keturis šimtus talentų aukso.

¹ Išgirdusi apie Saliamono garsą, išmėginti jo sunkiais klausimais į Jeruzalę atvyko Šebos karalienė su labai gausia palyda ir kupranugariais, apkrautais kvepalais, daugybe aukso ir brangakmeniais. Atvykusi pas Saliamoną, ji kalbėjosi su Saliamonu apie viską, kas tik gulėjo jai ant širdies. ² Saliamonas atsakė į visus jos klausimus. Nebuvo dalyko, kurio Saliamonas nebūtų žinojęs, nei klausimo, į kurį nebūtų galėjęs atsakyti. ³ Pamačiusi Saliamono išmintį, rūmus, kuriuos buvo pastatęs, ⁴ stalo valgius, dvariškių patalpas, tarnų paslaugas ir apdarą, taurininkus bei jų apdarą ir jo atnašautas deginamąsias aukas VIEŠPATIES Namuose, ji neteko žado.

⁵ Ji sakė karaliui: „Kalbos, kurias girdėjau savo šalyje apie tavo darbus ir išmintį, buvo teisingos, ⁶ bet aš netikėjau kalbomis, kol neatvykau ir pati savo akimis nepamačiau. Tikėk manimi, man nė pusės tiesos nebuvo pasakyta apie tavo didelę išmintį. Tu perdėm viršiji kalbas, kurias buvau girdėjusi. ⁷ Laimingi tavo žmonės! Laimingi tavo dvariškiai, kurie visada tau tarnauja ir tavo išmintį girdi! ⁸ Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, tavo Dievas, kuriam tu taip patikai, kad jis pasodino tave savo soste karaliumi VIEŠPAČIUI, tavo Dievui tarnauti. Kadangi tavo Dievas pamilo Izraelį ir norėjo padaryti jį amžinai saugų, jis padarė tave jų karaliumi, kad vykdytumei teisingumą ir teisumą.“

⁹ Ji apdovanojo karalių šimtu aukso talentų ir daugybe kvepalų bei brangakmenių. Nebuvo tokių kitų kvepalų kaip tie, kuriuos Šebos karalienė įteikė karaliui Saliamonui.

¹⁰ Be to, Hiramo tarnai ir Saliamono tarnai, kurie pargabeno aukso iš Ofyro, pargabeno taip pat algumo medžio ir brangakmenių. ¹¹ Iš algumo medžio karalius padarė laiptus VIEŠPATIES Namams ir karaliaus rūmams, taip pat lyras bei arfas giesmininkams. Panašių į juos iki tol nebuvo matyta Judo krašte.

¹² O karalius Saliamonas savo ruožtu įvykdė kiekvieną Šebos karalienės norą, viršydamas tai, ką ji buvo atgabenusi karaliui. Tada ji drauge su dvariškiais sugrįžo į savo šalį.

Saliamono turtai

¹³ Auksas, kurio Saliamonas gaudavo kasmet, svėrė šešis šimtus šešiasdešimt šešis aukso talentus, ¹⁴ neskaitant to, kuris ateidavo iš verteivų ir pirklių. Ir iš visų Arabijos karalių bei sričių valdytojų ateidavo Saliamonui aukso ir sidabro. ¹⁵ Karalius Saliamonas padarė du šimtus didelių skydų iš kalstyto aukso; į kiekvieną didelį skydą suėjo šeši šimtai aukso šekelių. ¹⁶ Jis padarė tris šimtus priedangos skydų iš kalstyto aukso; į kiekvieną priedangos skydą suėjo trys šimtai aukso šekelių. Juos karalius padėjo į Libano miško rūmus. ¹⁷ Karalius padarė didelį sostą iš dramblio kaulo ir aptraukė geriausiu auksu. ¹⁸ Į sostą vedė šeši laiptai. Sostas turėjo aukso pakojį, pritvirtintą prie sosto; prie abiejų sėdynės šonų buvo atramos rankoms. Du liūtai stovėjo šalia atramų rankoms, ¹⁹ o dvylika liūtų stovėjo ant šešių laiptų, po šešis viename ir kitame šone. Niekada nieko panašaus į tai nebuvo padaryta jokioje kitoje karalystėje. ²⁰ Be to, visos Saliamono taurės buvo iš aukso, ir visi Libano miško rūmų indai buvo iš gryno aukso. Sidabras buvo nieku laikomas Saliamono dienomis. ²¹ Mat karaliaus laivai nuplaukdavo į Taršišą su Hiramo tarnais. Kartą per trejus metus Taršišo laivai parplaukdavo, atgabendami aukso, sidabro, dramblio kaulo, beždžionių ir povų.

²² Taip karalius Saliamonas viršijo visus žemės karalius turtais ir išmintimi. ²³ Visi žemės karaliai stengėsi pamatyti Saliamoną, norėdami išgirsti išmintį, kurią Dievas buvo įdėjęs jam į širdį. ²⁴ Kiekvienas jų atgabendavo duoklę ­ daiktų iš sidabro ir aukso, drabužių, ginklų, kvepalų, arklių, mulų; taip vyko daugelį metų.

²⁵ Saliamonas turėjo keturis tūkstančius gardų arkliams bei kovos vežimams ir dvylika tūkstančių arklių, kuriuos išdėstė kovos vežimų miestuose ir prie karaliaus Jeruzalėje. ²⁶ Jis valdė visus karalius nuo Eufrato iki filistinų žemės ir Egipto ribos. ²⁷ Karalius padarė sidabrą tokį apstų Jeruzalėje kaip akmenis ir kedro medį tokį apstų kaip sikomoro medžiai Šefeloje. ²⁸ Saliamonui arkliai buvo gabenami iš Egipto ir visų kraštų.

²⁹ O kiti Saliamono darbai nuo pirmo iki paskutinio argi nėra aprašyti pranašo Natano metraštyje, Ahijos Šilojiečio pranašystėje ir regėtojo Jedojo regėjimuose apie Nebato sūnų Jeroboamą? ³⁰ Saliamonas valdė Jeruzalėje visą Izraelį keturiasdešimt metų. ³¹ Saliamonas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas savo tėvo Dovydo mieste, ir vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Rehabeamas.

¹ Rehabeamas nuvyko į Sichemą, nes ten visas Izraelis buvo suėjęs paskelbti jį karaliumi. ² Išgirdęs apie tai, Nebato sūnus Jeroboamas ­ jis buvo Egipte, pabėgęs nuo karaliaus Saliamono ­ sugrįžo iš Egipto. ³ Jis buvo pašauktas į sueigą. Taigi Jeroboamas ir visas Izraelis atėjo ir kalbėjo Rehabeamui: ⁴ „Tavo tėvas uždėjo mums sunkų jungą. Tad dabar palengvink savo tėvo kietą lažą bei jo uždėtą sunkųjį jungą, ir mes tau tarnausime.“ ⁵ Jis atsakė jiems: „Ateikite pas mane vėl po trijų dienų.“

Žmonėms nuėjus, ⁶ karalius Rehabeamas tarėsi su seniūnais, kurie buvo tarnavę jo tėvui dar jam gyvam esant, klausdamas: „Kaip jūs patariate atsakyti šiems žmonėms?“ ⁷ Atsakydami jie kalbėjo: „Jei būsi geras šiems žmonėms ir patenkinsi juos, maloniai su jais kalbėdamasis, jie bus tavo tarnai amžinai.“ ⁸ Seniūnų duoto patarimo jis nepaisė, bet tarėsi su tais jaunais vyrais, kurie buvo su juo augę ir dabar jam tarnavo. ⁹ Jų klausė: „Ką patariate sakyti žmonėms, kurie sakė: ‘Palengvink jungą, kurį tavo tėvas mums uždėjo?’“ ¹⁰ Jaunieji vyrai, kartu su juo augę, atsakė jam: „Taip turi kalbėti žmonėms, kurie tau sakė: ‘Tavo tėvas padarė mūsų jungą sunkų, bet tu turi jį mums palengvinti.’ Pasakyk jiems: ‘Mano mažylis pirštas storesnis už mano tėvo juosmenį. ¹¹ Taigi mano tėvas uždėjo jums sunkų jungą, o aš dar pridėsiu prie jūsų jungo. Mano tėvas plakė jus botagais, o aš plaksiu jus skorpionais.’“ ¹² Jeroboamas ir visi žmonės sugrįžo pas Rehabeamą trečią dieną, kaip karalius buvo pasakęs: „Ateikite pas mane vėl po trijų dienų.“ ¹³ Jiems karalius davė šiurkštų atsakymą. Karalius Rehabeamas nepaisė seniūnų patarimo. ¹⁴ Kalbėdamas pagal jaunųjų vyrų patarimą, tarė jiems: „Mano tėvas jūsų jungą padarė sunkų, bet aš prie to dar pridėsiu. Mano tėvas plakė jus botagais, o aš plaksiu jus skorpionais.“ ¹⁵ Taigi karalius žmonių neklausė, nes taip buvo Dievo skirta, kad VIEŠPATS įvykdytų savo žodį, kurį buvo ištaręs per Ahiją Šilojietį Nebato sūnui Jeroboamui.

¹⁶ Kai visas Izraelis pamatė, kad karalius nenori jų klausyti, žmonės, atsakydami karaliui, tarė:

„Kokia mums dalis, Dovyde?

Nėra mums paveldo Jesės sūnuje!

Izraeli, visi į savo palapines!

Dabar, Dovydai, rūpinkis savo namais!“

Taigi visas Izraelis sugrįžo į savo namus. ¹⁷ Bet Rehabeamas ir toliau valdė izraelitus, gyvenančius Judo miestuose. ¹⁸ Kai karalius nusiuntė Adoramą, tuometinį lažo darbų vykdytoją, izraelitai užmušė jį akmenimis. Tada karalius Rehabeamas paskubomis įšoko į kovos vežimą ir bėgo į Jeruzalę. ¹⁹ Taip Izraelis ir maištavo prieš Dovydo namus iki šios dienos.