Saliamono malda

¹² Tada Saliamonas, stovėdamas prieš VIEŠPATIES aukurą visos Izraelio bendrijos akivaizdoje, išskėtė rankas. ¹³ Saliamonas buvo padaręs penkių uolekčių ilgio, penkių uolekčių pločio ir trijų uolekčių aukščio vario pakylą ir pastatęs ją didžiojo kiemo viduryje. Jis stovėjo ant jos. Tada jis suklupo ant kelių visos Izraelio bendrijos akivaizdoje ir, pakėlęs rankas į dangų, ¹⁴ tarė: „VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, nėra kito Dievo kaip tu nei danguje, nei žemėje. Tu laikaisi Sandoros ir rodai ištikimą meilę savo tarnams, kurie tavo akivaizdoje iš visos širdies elgiasi dorai. ¹⁵ Tu savo tarnui, mano tėvui Dovydui, įvykdei, ką buvai pažadėjęs. Iš tikrųjų, ką pažadėjai savo lūpomis, šiandien įvykdei savo ranka. ¹⁶ Tad dabar, VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, įvykdyk savo tarnui, mano tėvui Dovydui, ir tą pažadą, kurį jam davei, tardamas: ‘Nestigs tau niekada mano akivaizdoje palikuonio, sėdinčio Izraelio soste, jeigu tik tavo vaikai bus atidūs savo keliui ir eis mano mokymo taku, kaip tu ėjai mano akivaizdoje.’ ¹⁷ Tad dabar, VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, tebūna patvirtintas pažadas, kurį davei savo tarnui, mano tėvui Dovydui. ¹⁸ Bet argi iš tikrųjų Dievas gyvens žemėje su mirtingaisiais? Net dangus ir dangaus aukštybės negali tavęs sutalpinti. Kaipgi galėtų tai padaryti šie Namai, kuriuos aš pastačiau! ¹⁹ Tačiau atsižvelk į savo tarno maldą ir prašymą, o VIEŠPATIE, mano Dieve, išgirsdamas šauksmą ir maldą, kuria tavo tarnas meldžiasi tau. ²⁰ Tebūna atviros tavo akys dieną ir naktį šiems Namams ­ buveinei, kurioje tu apgyvendinai savo vardą, kad išklausytum maldą, kai tavo tarnas melsis šioje vietoje.

²¹ Girdėdamas maldavimus, kai tik tavo tarnas ir tavo tauta Izraelis šioje vietoje šauksis tavęs, išklausyk savo dangaus buveinėje, išklausyk ir atleisk.

²² Kai tik žmogus nusidės artimui ir turės duoti priesaiką, kai ateis ir prisieks prieš tavo aukurą šiuose Namuose, ²³ išgirsk danguje ir nedelsk paskelbti savo tarnams nuosprendį, kaltąjį pasmerkdamas bei uždėdamas jam ant galvos bausmę už jo elgesį, o teisųjį apgindamas bei atlygindamas jam pagal jo teisumą.

²⁴ Jeigu tavo tauta Izraelis būtų priešo nugalėta, nes buvo tau nusidėjusi, bet sugrįžtų pas tave, išpažintų tavo vardą, siųstų maldą ir prašymą tau šiuose Namuose, ²⁵ išklausyk danguje, atleisk savo tautos Izraelio nuodėmę ir parvesk juos atgal į žemę, kurią davei jiems ir jų protėviams.

²⁶ Jeigu dangus būtų uždarytas ir nebūtų lietaus dėl to, kad jie tau nusidėjo, bet vis dėlto jie melstųsi šioje vietoje, išpažintų tavo vardą, gręžtųsi nuo savo nuodėmės, nes tu juos vargini, ²⁷ išklausyk danguje ir atleisk savo tarnų, savo Izraelio tautos, nuodėmę, pamokydamas tikrojo kelio, kuriuo jie turėtų eiti. Suteik lietaus savo kraštui, kurį esi davęs savo tautai kaip paveldą.

²⁸ Taip pat jeigu krašte kiltų badas, jei jį ištiktų maras, amaras ar miltligė, skėriai ar vikšrai, jeigu priešai apgultų kurioje nors krašto gyvenvietėje, bet kokioje nelaimėje ir bet kokioje ligoje, ²⁹ kad ir kokia malda, kad ir koks prašymas kiltų iš pavienio ar iš visos tavo tautos Izraelio, taip pajutusio savo nelaimę ir savo skausmą, kad tiestų rankas šių Namų link, ³⁰ išklausyk danguje, savo dangaus buveinėje, ir atleisk. Elkis su kiekvienu pagal jo elgesį, žinodamas, kas žmogaus širdyje, nes tik tu pažįsti visų žmonių širdis, ³¹ kad jie garbintų tave per visas gyvenimo dienas, gyvendami krašte, kurį davei jų protėviams.

³² Panašiai, jei svetimtautis, nepriklausantis tavo tautai Izraeliui, ateitų iš tolimos šalies, vedamas tavo didžio vardo, galingos rankos ir tvirto peties, ir melstųsi prie šių Namų, ³³ išklausyk savo dangaus buveinėje ir suteik, ko tik svetimtautis prašo, idant visos žemės tautos pažintų tavo vardą ir garbintų tave, kaip daro tavo tauta Izraelis, ir žinotų, kad tavo vardu vadinami šie Namai, kuriuos pastačiau.

³⁴ Kai tavo tauta eis į žygį prieš savo priešą, kad ir kokiu keliu tu juos besiųstum, ir melsis VIEŠPAČIUI, atsisukę į miestą, kurį tu išsirinkai, ir į Namus, kuriuos tavo vardui pastačiau, ³⁵ išklausyk danguje jų maldą ir prašymą, palaikyk jų reikalą.

³⁶ Kai jie tau nusidės, nes nėra žmogaus, kuris nenusidėtų, ir tu supykęs atiduosi juos priešui, kad būtų išvesti toli ar arti į priešo kraštą, ³⁷ jeigu krašte, į kurį buvo išvesti, jie paims į širdį, atsivers ir maldaus tavęs savo nelaisvės šalyje, sakydami: ‘Nusidėjome, užsitraukėme kaltę, nedorai elgėmės’, ­ ³⁸ jeigu jie grįš pas tave visa širdimi ir visa gyvastimi savo nelaisvės krašte, į kurį buvo išvesti, ir melsis atsigręžę į kraštą, kurį tu davei jų protėviams, į miestą, kurį esi išsirinkęs, ir į Namus, kuriuos pastačiau tavo vardui, ³⁹ išklausyk savo dangaus buveinėje jų maldą ir prašymus, palaikyk jų reikalą ir atleisk tau nusidėjusiems savo žmonėms. ⁴⁰ Tad dabar, mano Dieve, tavo akys tebūna atviros ir tavo ausys atidžios maldai iš šios vietos!

⁴¹ Tad dabar, VIEŠPATIE Dieve, pakilk

ir ženk, tu ir tavo galingoji Skrynia,

į savo poilsio vietą.

Išganymu teapsivelka

tavo kunigai, VIEŠPATIE Dieve;

tavo gerumu tesidžiaugia

tau ištikimieji, VIEŠPATIE Dieve.

⁴² VIEŠPATIE Dieve, neatmesk savo pateptojo,

atsimink savo ištikimąją meilę savo tarnui Dovydui!“

¹ Saliamonui baigus maldą, ugnis nužengė iš dangaus ir sudegino deginamąją atnašą ir aukas. VIEŠPATIES šlovė pripildė Namus. ² Kunigai negalėjo įeiti į VIEŠPATIES Namus, nes VIEŠPATIES šlovė buvo pripildžiusi VIEŠPATIES Namus. ³ Visi izraelitai, pamatę nužengiančią ugnį ir VIEŠPATIES šlovę į Namus, puolė kniūbsti ant žemės ir, garbindami ir dėkodami VIEŠPAČIUI, tarė:

„Nes jis geras,

nes jo ištikimoji meilė amžina.“

⁴ Tada karalius ir visi žmonės atnašavo aukas VIEŠPATIES akivaizdoje. ⁵ Karalius atnašavo aukoms dvidešimt du tūkstančius jaučių ir šimtą dvidešimt tūkstančių avių. Taip karalius ir visi žmonės pašventino Dievo Namus. ⁶ Kunigai stovėjo savo tarnybos vietose, kaip ir levitai, laikydami VIEŠPATIES giesmės instrumentus, kuriuos karalius Dovydas buvo parūpinęs reikšti „Padėką VIEŠPAČIUI, nes amžina jo ištikimoji meilė!“ ­ ir giedodami Dovydo sukurtas giesmes. Jiems priešpriešiais pūtė trimitus kunigai, tuo tarpu visas Izraelis stovėjo.

⁷ Saliamonas pašventino vidurį kiemo, kuris buvo priešais VIEŠPATIES Namus, nes ten jis atnašavo deginamąsias aukas ir bendravimo atnašų taukus, o Saliamono padirbtas vario aukuras negalėjo sutalpinti deginamųjų aukų, javų atnašų ir bendravimo aukų riebiųjų dalių.

⁸ Tuo metu Saliamonas šventė septynių dienų iškilmes, o su juo ­ visas Izraelis, didžiulė bendrija nuo Lebo Hamato iki Egipto upės. ⁹ Aštuntą dieną buvo švenčiama iškilminga sueiga, nes jie buvo šventę aukuro pašventinimą septynias dienas ir septynių dienų iškilmes. ¹⁰ Septinto mėnesio dvidešimt trečią dieną jis paleido namo žmones, džiūgaujančius ir smagiai nusiteikusius dėl gerumo, kurį VIEŠPATS buvo parodęs ir Dovydui, ir Saliamonui, ir savo Izraelio tautai.

Viešpaties apsireiškimas

¹¹ Taip Saliamonas užbaigė statyti VIEŠPATIES Namus ir karaliaus rūmus. Visa, ką Saliamonas buvo sumanęs savo širdyje padaryti VIEŠPATIES Namuose ir savo rūmuose, jis sėkmingai užbaigė.

¹² Tada VIEŠPATS pasirodė Saliamonui naktį ir tarė: „Aš išklausiau tavo maldą ir išsirinkau šią buveinę sau, kad ji būtų aukõs Namai. ¹³ Kai taip uždarysiu dangų, kad nebus lietaus, ar įsakysiu skėriams nuniokoti kraštą, ar atsiųsiu marą į savo tautą, ¹⁴ jeigu mano tauta, vadinama mano vardu, nusižemins, melsis, ieškos mano veido ir nusigręš nuo savo nedorų kelių, aš išgirsiu savo dangaus buveinėje, atleisiu nuodėmes ir atgaivinsiu kraštą. ¹⁵ Tad dabar mano akys bus atviros ir mano ausys bus atidžios maldoms iš šios buveinės. ¹⁶ Juk aš išsirinkau ir pašvenčiau šiuos Namus, kad juose amžinai būtų mano vardas. Visada ten bus mano akys ir mano širdis! ¹⁷ O jeigu tu taip elgsiesi mano akivaizdoje, kaip elgėsi tavo tėvas Dovydas, ir, laikydamasis mano įstatų ir įsakų, darysi visa, ką esu tau įsakęs, ¹⁸ aš padarysiu tavo karališką sostą tvirtą, kaip esu padaręs Sandorą su tavo tėvu Dovydu, tardamas: ‘Nestigs tau niekada palikuonio, valdančio Izraelį.’

¹⁹ Bet jeigu nusigręšite ir paliksite mano įstatus ir įsakymus, kuriuos jums daviau, eisite ir tarnausite kitiems dievams, garbinsite juos, ²⁰ išrausiu žmones iš krašto, kurį esu jiems davęs, ir šiuos Namus, kuriuos pašvenčiau savo vardui, išmesiu iš akių ir paversiu juos pajuokos patarle ir priežodžiu visose tautose. ²¹ O prie šių Namų, kadaise tokių didingų, kiekvienas praeivis baisėsis ir klaus: ‘Kodėl VIEŠPATS taip pasielgė su šiuo kraštu ir šiais Namais?’ ²² Bus atsakyta: ‘Kadangi jie paliko VIEŠPATĮ, savo protėvių Dievą, kuris išvedė juos iš Egipto, ir prisirišo prie kitų dievų, juos garbindami ir jiems tarnaudami, jis atsiuntė jiems visas šias nelaimes.’“

¹ Baigiantis dvidešimt metų, per kuriuos buvo pastatęs VIEŠPATIES Namus ir savo paties rūmus, ² Saliamonas atstatė ir miestus, kuriuos jam buvo davęs Hiramas, ir apgyvendino juose izraelitus.

³ Saliamonas surengė žygį prieš Hamat Cobą ir ją paėmė. ⁴ Jis įtvirtino Tadmorą dykumoje ir visus įgulų miestus, kuriuos buvo pastatęs Hamate. ⁵ Jis atstatė Aukštutinį Bet Horoną ir Žemutinį Bet Horoną, sutvirtino miestus sienomis, vartais ir velkėmis, ⁶ taip pat Baalatą bei visus Saliamono įgulų miestus, visus kovos vežimų miestus, visus raitelių miestus ir viską, ką tik Saliamonas norėjo pastatyti Jeruzalėje bei Libane ir visose savo valdose. ⁷ Visus žmones, išlikusius iš hetitų, amoritų, perizų, hivų ir jebusiečių, kurie nebuvo kilę iš Izraelio, ⁸ tai yra iš jų palikuonių, dar likusių krašte, kurių izraelitai nebuvo sunaikinę, Saliamonas pašaukė į lažo darbus, kaip tebėra ir šiandien. ⁹ Bet Saliamonas nepadarė vergais savo darbams nė vieno izraelito, nes jie tapo kariais ir jo pareigūnų vadais, jo kovos vežimų vadais ir jo raitelių vadais. ¹⁰ Jie buvo karaliaus Saliamono pareigūnų galvos, vadovavę darbams ir prižiūrėję žmones; jų buvo du šimtai penkiasdešimt.