³ Aštuonioliktais karaliaus Jošijo metais karalius pasiuntė raštininką Mešulamo sūnaus Acalijo sūnų Šafaną į VIEŠPATIES Namus, tardamas: ⁴ „Nueik pas vyriausiąjį kunigą Hilkiją ir paliepk jam pasverti visą VIEŠPATIES Namuose sukauptą sidabrą, kurį slenksčio sargai yra surinkę iš žmonių. ⁵ Teatiduoda jį į rankas darbų prižiūrėtojams, atsakingiems už VIEŠPATIES Namus, o jie savo ruožtu teapmoka VIEŠPATIES Namuose darbininkams, taisantiems Namus, ⁶ ­ ir dailidėms, ir statytojams, ir mūrininkams. Tepanaudoja jį pirkti medžiui ir skaldytam akmeniui Namams taisyti. ⁷ Tačiau ataskaitos už jiems perduotą sidabrą tenebūna reikalaujama, nes jie sąžiningai elgiasi.“

⁸ Vyriausiasis kunigas Hilkijas tarė raštininkui Šafanui: „Radau Įstatymo knygą VIEŠPATIES Namuose.“ Hilkijas padavė knygą Šafanui, ir šis perskaitė ją. ⁹ Tada raštininkas Šafanas, nuėjęs pas karalių, pranešė: „Tavo tarnai supylė VIEŠPATIES Namuose rastą sidabrą ir atidavė jį į rankas darbų prižiūrėtojams, atsakingiems už VIEŠPATIES Namus.“ ¹⁰ Be to, raštininkas Šafanas karaliui pasakė: „Kunigas Hilkijas davė man knygą.“ Šafanas ją garsiai perskaitė karaliui.

¹¹ Išklausęs Įstatymo knygos žodžius, karalius persiplėšė drabužius. ¹² Karalius įsakė kunigui Hilkijui, Šafano sūnui Ahikamui, Mikajos sūnui Achborui, raštininkui Šafanui ir karaliaus tarnui Asajai, tardamas: ¹³ „Eikite pasiteirauti VIEŠPATIES mano labui, žmonių labui ir viso Judo labui apie šios atrastos knygos žodžius, nes VIEŠPATS iš tikrųjų turi nesitverti iš pykčio ant mūsų už tai, kad mūsų protėviai neklau~sė šios knygos žodžių ir nevykdė visa, kas apie mus parašyta.“

¹⁴ Taigi kunigas Hilkijas ir Ahikamas, Achboras, Šafanas bei Asaja nuėjo pas pranašę Huldą, drabužinės prižiūrėtojo Harhaso sūnaus Tikvos sūnaus Šalumo žmoną. Ji gyveno Jeruzalėje, Mišnės dalyje. Ten teiravosi jos. ¹⁵ Ji pareiškė jiems: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas! Pasakykite vyrui, kuris atsiuntė jus pas mane: ¹⁶ ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Iš tikrųjų šiai vietai ir jos gyventojams atsiųsiu nelaimę pagal visus žodžius knygos, kurią Judo karalius perskaitė. ¹⁷ Už tai, kad jie paliko mane ir degino smilkalus kitiems dievams, pykdydami mane visais savo rankų darbais, degu pykčiu ant šios vietos, ir jis nebus užgesintas.’ ¹⁸ Bet Judo karaliui, siuntusiam jus pasiteirauti VIEŠPATIES, taip sakykite: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas. O dėl žodžių, kuriuos girdėjai, ¹⁹ kadangi tavo širdis nusigando ir tu nusižeminai prieš VIEŠPATĮ, išgirdęs, kad aš nutariau paversti šią vietą su jos gyventojais siaubu ir prakeikimu, ir kadangi persiplėšei drabužius, verkdamas mano akivaizdoje, išgirdau ir aš tave. Tai VIEŠPATIES žodis! ²⁰ Todėl, tikėk manimi, sujungsiu tave su tavo protėviais, ir tu būsi paimtas į kapą ramybėje. Tavo akys nematys nelaimės, kurią aš atnešiu šiai vietai.’“

Tad jie parnešė karaliui šį atsakymą.

¹ Karaliaus pašaukti, pas jį susirinko visi Judo ir Jeruzalės seniūnai. ² Karalius nuėjo į VIEŠPATIES Namus, kartu su juo nuėjo visi Judo žmonės, visi Jeruzalės gyventojai, kunigai, pranašai ­ visi žmonės, jauni ir seni. Visiems girdint, jis perskaitė visą VIEŠPATIES Namuose atrastą Sandoros knygą. ³ Karalius stovėjo prie stulpo ir sudarė Sandorą VIEŠPATIES akivaizdoje: sekti VIEŠPATĮ, laikantis jo įsakymų, įsakų ir įstatų, visa širdimi ir visa gyvastimi, vykdant įrašytus šioje knygoje šios Sandoros žodžius. Visi žmonės įsipareigojo Sandorai.

⁴ Tada karalius įsakė vyriausiajam kunigui Hilkijui, jo pavaduotojams kunigams ir slenksčio sargams išnešti iš VIEŠPATIES Namų visus reikmenis, padarytus Baalui, Ašerai ir visoms dangaus galybėms. Sudeginus juos už Jeruzalės sienų Kidrono atšlaitėse, paliepė jų pelenus nunešti į Betelį. ⁵ Jis panaikino netikrus kunigus, kurie buvo Judo karalių paskirti deginti smilkalus aukštumų alkuose prie Judo miestų ir Jeruzalės apylinkėse, taip pat tuos, kurie degino smilkalus Baalui, saulei, mėnuliui, žvaigždynams ir visoms dangaus galybėms. ⁶ Išnešęs iš VIEŠPATIES Namų Ašeros drožinį į Kidrono slėnį už Jeruzalės sienų, sudegino jį Kidrono slėnyje, sutrynė Ašerą į dulkes ir išbarstė ant paprastų žmonių kapų. ⁷ Jis išardė šventyklų kekšaujančių vyrų kambarius, buvusius VIEŠPATIES Namuose toje vietoje, kur moterys audė Ašerai apdarus.

⁸ Visus Judo miestų kunigus sutelkė į Jeruzalę ir užteršė nuo Gebos iki Beer Šebos aukštumų alkus, kuriuose kunigai buvo deginę smilkalus. Jis nugriovė ir vartų aukštumų alkus prie miesto valdytojo Jozuės vartų į kairę nuo miesto vartų. ⁹ Tačiau Jeruzalėje aukštumų alkų kunigai prie aukuro neidavo, o neraugintą duoną valgydavo tarp savųjų. ¹⁰ Ben Hinomo slėnyje buvusį tofetą jis užteršė, kad nė vienas daugiau nebeatiduotų savo sūnaus ar dukters ugniai kaip aukos Molechui. ¹¹ Jis pašalino Judo karalių saulei pastatytus žirgus, stovinčius prie VIEŠPATIES Namų įėjimo, netoli eunucho Netan Melecho buto didžiajame pastate, o saulės vežimus sudegino. ¹² Aukurus ant stogo prie Ahazo viršutinio aukšto, kuriuos buvo padarę Judo karaliai, ir aukurus, kuriuos buvo padaręs Manasas abiejuose VIEŠPATIES Namų kiemuose, nugriovė. Skubiai juos iš ten pašalinęs, skeveldras išmetė į Kidrono slėnį. ¹³ Karalius užteršė Izraelio karaliaus Saliamono įrengtus priešais Jeruzalę, į pietus nuo Pagedimo kalno, aukštumų alkus sidoniečių stabui Astartei, Moabo stabui Kemošui ir Amono stabui Milkomui. ¹⁴ Sutrupinęs jų akmenis ir nukirtęs šventuosius stulpus, tas vietas nuklojo žmonių kaulais.

¹⁵ Be to, jis išardė Betelio aukurą ­ aukštumų alką, pastatytą Nebato sūnaus Jeroboamo, įtraukusio Izraelį į nuodėmę: ir tą aukurą, ir tą aukštumų vietą. Jis sudegino tą aukštumų alką, pavertė jį dulkėmis; sudegino ir šventąjį stulpą.

¹⁶ Apsidairęs Jošijas pamatė ant kalvos kapus. Jis pasiuntė atnešti iš kapų kaulų ir, sudeginęs ant aukuro, užteršė jį pagal VIEŠPATIES žodį, kurį paskelbė Dievo vyras, kai Jeroboamas stovėjo prie aukuro iškilmių dieną. Apsižvalgęs karalius pamatė Dievo vyro, kuris buvo išpranašavęs šiuos dalykus, kapą. ¹⁷ Jis paklausė: „Kieno tas antkapis, kurį matau?“ Miesto žmonės paaiškino jam: „Tai kapas Dievo vyro, kuris atėjo iš Judo ir pranašavo dalykus, kuriuos tu padarei Betelio aukurui.“ ­ ¹⁸ „Palikite jį ramybėje, ­ tarė karalius, ­ tenejudina niekas jo kaulų.“ Tad jie paliko jo kaulus nepaliestus drauge su kaulais iš Samarijos atėjusio pranašo.

¹⁹ Be to, Jošijas sunaikino ir visus aukštumų alkus Samarijos miestuose, kuriuos, pykdydami VIEŠPATĮ, buvo įrengę Izraelio karaliai. Su jais jis pasielgė taip, kaip buvo pasielgęs Betelyje. ²⁰ Ant aukurų jis išžudė visus ten esančius aukštumų alkų kunigus, ant jų sudegino žmonių kaulus. Tada sugrįžo į Jeruzalę.

²¹ Karalius įsakė visiems žmonėms: „Švęskite VIEŠPATIES, savo Dievo, Paschą, kaip įsakyta Sandoros knygoje.“ ²² Iš tikrųjų Paschos auka tokiu būdu nebuvo švęsta nuo teisėjų, valdžiusių Izraelį, dienų ir per visas Izraelio karalių bei Judo karalių dienas. ²³ Tik aštuonioliktais karaliaus Jošijo metais Paschos auka VIEŠPAČIUI buvo švęsta tokiu būdu Jeruzalėje.

²⁴ Be to, Jošijas išnaikino vėlių šaukėjus ir žynius, šeimų dievukus ir stabus bei visus Judo krašte ir Jeruzalėje buvusius bjaurius dalykus, idant įvykdytų Įstatymo žodžius, užrašytus knygoje, kurią kunigas Hilkijas rado Dievo Namuose. ²⁵ Iki jo nebuvo kito karaliaus, kaip jis atsidavusio VIEŠPAČIUI visa savo širdimi, visa savo gyvastimi ir visomis savo jėgomis, pagal visą Mozės Įstatymą, nei po jo neatsirado nė vieno tokio kaip jis.

²⁶ Tačiau VIEŠPATS nesiliovė smarkiai pykęs ant Judo iš apmaudo, kurį jam buvo sukėlę visi Manaso darbai. ²⁷ VIEŠPATS tarė: „Pavarysiu ir Judą nuo savo veido, kaip pavariau Izraelį. Atmesiu miestą ­ Jeruzalę, kurią išsirinkau, ir Namus, apie kuriuos sakiau: ‘Ten gyvens mano vardas!’“

²⁸ O kiti Jošijo darbai ir visa, ką jis darė, argi nėra aprašyti Judo karalių metraščiuose? ²⁹ Jo dienomis Egipto karalius faraonas Nekojas leidosi į žygį prieš Asirijos karalių Eufrato upės link. Karalius Jošijas išžygiavo užkirsti jam kelią, bet, susidūręs su juo mūšyje prie Megido, buvo užmuštas. ³⁰ Jo tarnai vežė jį negyvą iš Megido ir, parvežę į Jeruzalę, palaidojo jo paties kape. Šalies žmonės paėmė Jehoahazą ir, patepę jį, padarė karaliumi vietoj jo tėvo.