Sanheribo įsiveržimas

¹³ Keturioliktais karaliaus Ezekijo metais Asirijos karalius Sanheribas išsirengė į žygį prieš visus Judo įtvirtintus miestus ir paėmė juos. ¹⁴ Judo karalius Ezekijas nusiuntė Asirijos karaliui į Lachišą žodį: „Aš nusikaltau. Palik mane. Kokią tik man duoklę uždėsi, aš nešiu.“ Asirijos karalius pareikalavo iš Judo karaliaus Ezekijo trijų tūkstančių talentų sidabro ir trisdešimt talentų aukso. ¹⁵ Ezekijas atidavė jam visą sidabrą, esantį VIEŠPATIES Namuose ir karaliaus rūmų ižduose. ¹⁶ Tuo metu Ezekijas nulupo auksą nuo VIEŠPATIES Namų durų ir nuo durų staktų, kurias pats Judo karalius buvo aptraukęs auksu, ir atidavė Asirijos karaliui.

¹⁷ Asirijos karalius pasiuntė tartaną, rab sarį ir rab šakę iš Lachišo pas karalių Ezekiją į Jeruzalę su stipriomis pajėgomis. Jie leidosi į žygį ir, atžygiavę į Jeruzalę, nuėjo ir išsirikiavo mūšiui prie Aukštutinio tvenkinio vandentiekio ant kelio į Velėtojo lauką. ¹⁸ Jiems pašaukus karalių, pas juos išėjo rūmų valdytojas Hilkijo sūnus Eljakimas, raštininkas Šebna ir raštinės viršininkas Asafo sūnus Joachas.

¹⁹ Rab šakė kreipėsi į juos: „Prašom pasakyti Ezekijui: ‘Taip kalbėjo didysis karalius, Asirijos karalius. Kuo tu pasitiki, kad jautiesi toks tikras? ²⁰ Nejau manai, kad tušti žodžiai gali atstoti karybą ir jėgą kare! Taigi kuo dabar pasitiki, kad sukilai prieš mane? ²¹ Pasižiūrėk, tas Egiptas ­ lazda, kuria pasitiki ­ iš tikrųjų yra palūžusi nendrė, perverianti ranką kiekvienam, kuris ja remiasi. Toks yra faraonas, Egipto karalius, visiems, kurie juo pasitiki. ²² O jeigu jūs sakysite: ‘VIEŠPAČIU, savo Dievu, mes pasitikime,’ ­ tai argi jis nėra tas, kurio aukštumų alkus ir aukurus Ezekijas išnaikino, įsakydamas Judo karalystei ir Jeruzalei garbinti tik prie šio aukuro? ²³ O dabar eik lažybų su mano valdovu, Asirijos karaliumi: ‘Duosiu tau du tūkstančius žirgų, jeigu surasi jiems šitiek raitininkų.’ ²⁴ Kaipgi tu gali priversti pasitraukti šį vieną mažiausių mano valdovo tarnų? Atseit, tu pasitiki, kad kovos vežimų ir raitelių duos Egiptas! ²⁵ Be to, argi aš be VIEŠPATIES atėjau į šią vietą jos nusiaubti? Pats VIEŠPATS man įsakė: ‘Žygiuok į tą kraštą ir jį nusiaubk!’“

²⁶ Tuomet Hilkijo sūnus Eljakimas, Šebna ir Joachas kreipėsi į rab šakę: „Prašom kalbėti su savo tarnais aramėjiškai. Mes suprantame. Nekalbėki mums judėjų kalba, ant mūrų sėdintiems žmonėms girdint.“ ²⁷ Bet rab šakė atsakė jiems: „Nejaugi manai, kad mano valdovas siuntė mane, kad pasakyčiau šiuos dalykus vien tavo valdovui ir tau? Priešingai, argi jis nesiuntė manęs, kad pasakyčiau tai ir žmonėms, sėdintiems ant mūrų, kurie turės kartu su jumis valgyti savo pačių išmatas ir gerti savo šlapimą?“

²⁸ Po to rab šakė žengė į priekį ir sušuko garsiu balsu judėjų kalba: „Klausykitės didžiojo karaliaus, Asirijos karaliaus žodžių! ²⁹ Taip kalbėjo karalius: ‘Nesiduokite Ezekijo mulkinami, nes jūsų iš mano rankų išgelbėti jis negali! ³⁰ Neleiskite Ezekijui, kad jus suvedžiotų pasitikėti VIEŠPAČIU, sakydamas: „VIEŠPATS tikrai išgelbės mus! Šis miestas nebus atiduotas į rankas Asirijos karaliui.“’ ³¹ Neklausykite Ezekijo, nes taip kalbėjo Asirijos karalius: ‘Susitaikykite su manimi ir pasiduokite! Tada kiekvienas jūsų galės valgyti nuo savo vynmedžio bei nuo savo figmedžio ir galės gerti vandens iš savo talpyklos, ³² kol aš ateisiu ir perkelsiu jus į kraštą, panašų į jūsiškį ­ grūdų ir vyno kraštą, duonos ir vynuogynų kraštą, alyvmedžių aliejaus ir medaus kraštą, ­ kad išliktumėte gyvi ir nemirtumėte. Neklausykite Ezekijo, kai jis suvedžioja jus, sakydamas: „VIEŠPATS išgelbės mus!“ ³³ Argi bent vienas tautų dievų išgelbėjo savo kraštą iš Asirijos karaliaus rankų? ³⁴ Kur Hamato ir Arpado dievai? Kur Sefarvaimų, Henos ir Ivos dievai? Ar jie išgelbėjo iš mano rankų Samariją? ³⁵ Kuris gi šių kraštų dievų yra kada nors išgelbėjęs savo kraštą iš mano rankų? Taigi nejau VIEŠPATS išgelbėtų Jeruzalę iš mano rankų.’

³⁶ Bet žmonės tylėjo, nesakydami nė žodžio, nes karalius buvo įsakęs: „Neatsakykite jam!“ ³⁷ Tada Hilkijo sūnus Eljakimas, rūmų valdytojas, raštininkas Šebna ir raštinės viršininkas Asafo sūnus Joachas nuėjo pas Ezekiją perplėštais drabužiais ir pranešė jam, ką rab šakė buvo pasakęs.

¹ Tai išgirdęs, karalius Ezekijas persiplėšė drabužius, apsivilko ašutine ir nuėjo į VIEŠPATIES Namus. ² O rūmų valdytoją Eljakimą, raštininką Šebną ir kunigijos seniūnus, apsivilkusius ašutinėmis, pasiuntė pas Amoco sūnų Izaiją. ³ „Taip kalbėjo karalius, ­ jie tarė jam, ­ ši diena yra nelaimės, bausmės ir gėdos diena. Kūdikiams atėjo metas gimti, bet nėra jėgų juos pagimdyti! ⁴ Teišgirsta VIEŠPATS, tavo Dievas, visus žodžius rab šakės, kurį jo valdovas, Asirijos karalius, atsiuntė įžeidinėti gyvojo Dievo! Tenubaudžia jį VIEŠPATS, tavo Dievas, už žodžius, kuriuos girdėjo! Melskis už likutį, kuris tebėra.“

⁵ Atėjusiems pas Izaiją karaliaus Ezekijo dvariškiams ⁶ Izaijas tarė: „Pasakykite savo valdovui: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Neišsigąsk girdėtų žodžių, kuriais Asirijos karaliaus tarnai mane užgauliojo. ⁷ Tikėk manimi, įkvėpsiu aš jam tokią dvasią, kad jis, išgirdęs gandus, grįš į savo kraštą. Padarysiu, kad savo krašte jis kris nuo kalavijo.’“

⁸ Sugrįžęs rab šakė rado savo valdovą kovojantį su Libna. Mat jis jau žinojo, kad karalius buvo palikęs Lachišą. ⁹ Tuo tarpu karalius gavo žinią apie Kušo karalių Tirhaką: „Jis pakilo į karo žygį prieš tave.“ Išgirdęs apie tai, jis vėl siuntė pasiuntinius pas Ezekiją pasakyti: ¹⁰ „Taip kalbėsite Judo karaliui Ezekijui: ‘Nesiduok savo Dievo, kuriuo pasitiki, apgaunamas, esą Jeruzalė Asirijos karaliaus rankose neatsidurs. ¹¹ Tu pats esi girdėjęs, ką Asirijos karaliai padarė su kitais kraštais, visiškai juos sunaikindami. O tu būsi išgelbėtas? ¹² Argi tautas, kurias sunaikino mano protėviai ­ Gozaną, Haraną, Recefą ir Edeno žmones Telasare ­ gynė jų dievai? ¹³ Kur dabar Hamato karalius ir Arpado karalius, Sefarvaimų, Henos bei Ivos karalius?’“

¹⁴ Ezekijas paėmė laišką iš pasiuntinių rankos ir perskaitė. Tada, palypėjęs į VIEŠPATIES Namus, išskleidė jį VIEŠPATIES akivaizdoje. ¹⁵ Ezekijas meldėsi VIEŠPAČIUI, sakydamas: „VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, virš kerubų soste sėdintis, tu, tik tu vienas, esi visų žemės karalysčių Dievas. Tu padarei dangų ir žemę. ¹⁶ Palenk savo ausį, VIEŠPATIE, ir išklausyk! Atverk savo akis, VIEŠPATIE, ir pamatyk! Išgirsk visus žodžius Sanheribo laiško, kurį jis atsiuntė pasityčioti iš gyvojo Dievo. ¹⁷ Iš tikrųjų, VIEŠPATIE, Asirijos karaliai nusiaubė tautas ir jų kraštus, ¹⁸ sumetė jų dievus į ugnį, nors tai buvo ne dievai, o žmogaus rankų padaras, medis ir akmuo, ir taip juos sunaikino. ¹⁹ Dabar, VIEŠPATIE, mūsų Dieve, gelbėk mus, maldauju, iš jo rankų, idant visos žemės karalystės žinotų, kad tik tu vienas, o VIEŠPATIE, esi Dievas!“

²⁰ Tada Amoco sūnus Izaijas atsiuntė Ezekijui šitokį žodį: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas, atsakydamas į tavo meldimą išgelbėti nuo Asirijos karaliaus Sanheribo: ‘Aš girdėjau!’ ²¹ Štai žodis, kurį VIEŠPATS jam tarė:

‘Niekina tave, tyčiojasi iš tavęs

mergelė, Siono duktė;

kraipo galvą už tavo nugaros duktė Jeruzalė.

²² Ką tu įžeidei ir kam piktžodžiavai,

prieš ką pakėlei savo balsą, įžūliomis akimis žvelgei?

­ Prieš Izraelio Šventąjį!

²³ Per savo pasiuntinius tyčiojaisi iš Viešpaties

ir sakei: ‘Savųjų vežimų aibe

kalnų viršūnes pasiekiau,

pačias Libano atšlaites;

iškirtau jo aukštuosius kedrus,

puošniuosius kiparisus;

pasiekiau aukščiausią viršūnę,

jos miško patį tankumyną.

²⁴ Kasiau šulinius

ir gėriau vandenį svetimuose kraštuose;

savo kojų padais

išdžiovinau visas Egipto upes.’

²⁵ Argi tu negirdėjai,

kad esu tai patvarkęs nuo senų laikų?

Tai, ką esu nulėmęs nuo senovės dienų,

dabar įvykdžiau!

Todėl tvirčiausius miestus tu galėjai sugriauti,

griuvėsių krūvomis juos paversti.

²⁶ Bejėgiai buvo jų gyventojai,

išgąsčio ir gėdos apimti

tarsi žõlės laukuose,

kaip gležna žaluma,

lyg žolė ant stogų pučiant rytų vėjui.

²⁷ Ar ilsies tu, ateini ar išeini,

ar esi įniršęs ant manęs ­

viską žinau!

²⁸ Todėl, kad niršai ant manęs,

ir tavo įtūžimas pasiekė mano ausis,

įve´rsiu savo kablį tau į šnerves,

pažabosiu savo žąslais tau nasrus.

Tuo pačiu keliu, kuriuo čia atėjai,

atgal tave parvarysiu.’

²⁹ Ezekijau, bus tau toks ženklas: ‘Šiais metais valgysi, ką duos atolas, kitais ­ kas užaugs nesėta, o trečiais metais vėlei sėsite ir pjausite, veisite vynuogynus ir gardžiuositės jų vaisiais! ³⁰ Judo namų likučiai vėlei įleis žemėn šaknis, vėlei neš vaisius aukštai šakose, ³¹ nes iš Jeruzalės sklis likutis, nuo Siono kalno ­ išlikusieji. Galybių VIEŠPATIES uolumas tai padarys!’

³² Todėl taip kalbėjo VIEŠPATS apie Asirijos karalių: ‘Į šį miestą jis neįsiverš, nė vienos strėlės į jį nepaleis nei dengdamasis skydu jo nepuls, nei apgulos pylimo aplink jį nesupils. ³³ Keliu, kuriuo atėjo, išsinešdins, neįsiveržęs į šį miestą. Tai VIEŠPATIES žodis! ³⁴ Mat aš apginsiu šį miestą dėl savęs ir dėl savo tarno Dovydo.’“

Sanheribas pasitraukia

³⁵ Tą pačią naktį VIEŠPATIES angelas, atėjęs į asirų stovyklą, užmušė šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius vyrų. Išaušus rytui, visur gulėjo lavonai. ³⁶ Asirijos karalius Sanheribas pasitraukė ir, sugrįžęs namo, gyveno Ninevėje. ³⁷ Vieną dieną, jam meldžiantis savo dievo Nisrocho šventykloje, jo sūnūs Adramelechas ir Sareceras nužudė jį kalaviju ir pabėgo į Ararato kraštą. Vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Asarhadonas.