¹ Kai Ahabas papasakojo Jezabelei visa, ką Elijas padarė ir kaip išžudė kalaviju visus jos pranašus, ² Jezabelė nusiuntė pasiuntinį pas Eliją, tardama: „Tai man tepadaro dievai ir dar teprideda, jeigu šiuo laiku rytoj nepadarysiu su tavo gyvastimi, kaip buvo padaryta su kiekvieno iš jų gyvastimi.“ ³ Išsigandęs ir gelbėdamas savo gyvybę, jis tučtuojau pabėgo. Pasiekęs Judo Beer Šebą, jis paliko ten savo tarną, ⁴ o pats keliavo vieną dieną į dykumą. Priėjęs kadagį, atsisėdo po juo ir šaukėsi mirties. „Gana! ­ šaukė jis, ­ imk VIEŠPATIE, imk mano gyvastį, nes aš nesu geresnis už savo protėvius.“

⁵ Elijas atsigulė po kadagiu ir užmigo. Staiga jį palietė angelas ir tarė: „Kelkis ir valgyk!“ ⁶ Jis apsižvalgė. Žiūri, prie galvos žaizdre keptas paplotis ir ąsotis vandens. ⁷ VIEŠPATIES angelas atėjo antrą kartą ir, palietęs jį, tarė: „Kelkis ir valgyk, antraip kelionė tau bus per sunki.“ ⁸ Atsikėlęs pavalgė ir atsigėrė. Tuo maistu pasistiprinęs, jis ėjo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų iki pat Dievo kalno Horebo. ⁹ Ten, įlindęs į olą, praleido naktį.

Tada jį pasiekė VIEŠPATIES žodis: „Ką čia veiki, Elijau?“ ¹⁰ Jis atsakė: „Aš degu uolumu VIEŠPAČIUI, Galybių Dievui, nes izraelitai atmetė tavo Sandorą, nuvertė tavo aukurus ir išžudė tavo pranašus kalaviju. Tik aš vienas likau, o jie nori man gyvastį atimti.“

¹¹ „Išeik laukan, ­ pašaukė jis, ­ ir stovėk ant kalno prieš VIEŠPATĮ, nes VIEŠPATS praeis.“ Pūtė didelis vėjas ir buvo toks stiprus, kad skaldė kalnus ir trupino į gabalus uolas prieš VIEŠPATĮ, bet VIEŠPATIES nebuvo vėjyje. Po vėjo ­ žemės drebėjimas, bet VIEŠPATIES nebuvo žemės drebėjime. ¹² Po žemės drebėjimo ­ ugnis, bet VIEŠPATIES nebuvo ugnyje. O po ugnies ­ švelnus tylus dvelksmas. ¹³ Išgirdęs jį, Elijas apsigaubė veidą skraiste ir išėjęs atsistojo prie olos angos. Tada į jį balsas kreipėsi: „Ką čia veiki, Elijau?“ ¹⁴ Jis atsakė: „Aš degu uolumu VIEŠPAČIUI, Galybių Dievui, nes izraelitai atmetė tavo Sandorą, nuvertė tavo aukurus ir išžudė tavo pranašus kalaviju. Tik aš vienas likau, o jie trokšta man gyvastį atimti.“

¹⁵ VIEŠPATS tarė jam: „Grįžk keliu, kuriuo atėjai, į Damasko dykumą. Ten nuėjęs, patepsi Hazaelį Aramo karaliumi. ¹⁶ Patepk ir Nimšio sūnų Jehuvą Izraelio karaliumi, o Šafato sūnų Eliziejų iš Abel Meholos patepk pranašu vietoj savęs. ¹⁷ Kas tik pabėgs nuo Hazaelio kalavijo, tą užmuš Jehuvas, o kas tik pabėgs nuo Jehuvo kalavijo, tą Eliziejus užmuš. ¹⁸ Aš paliksiu Izraelyje septynis tūkstančius ­ visus tuos, kurie nesiklaupė Baalui ir kurių lūpos jo nebučiavo.“

Eliziejaus pašaukimas

¹⁹ Iš ten iškeliavęs, Elijas rado Šafato sūnų Eliziejų beariantį. Buvo ariama dvylika jungų jaučių, o jis buvo su dvyliktuoju. Eidamas pro šalį, Elijas užmetė jam savo skraistę. ²⁰ Palikęs jaučius, šis bėgo paskui Eliją, sakydamas: „Prašau leisti man pabučiuoti tėvą ir motiną; tada tave seksiu.“ ­ „Eik, bet grįžk! ­ atsakė Elijas. ­ Argi aš tau trukdau?“ ­ ²¹ Eliziejus sugrįžo ir, paėmęs jungą jaučių, paskerdė juos. Naudodamas pakinktus kaip malkas, jis išvirė jų mėsą ir davė žmonėms valgyti. Tada paliko, sekė Eliją ir tapo jo tarnu.

¹ Aramo karalius Ben Hadadas sutelkė visą savo kariuomenę ir, lydimas trisdešimt dviejų karalių, drauge su raiteliais ir kovos vežimais atžygiavo į Samariją, puolė ją ir apgulė. ² Pas karalių Ahabą į miestą jis siuntė pasiuntinius ³ jam pasakyti: „Taip kalbėjo Ben Hadadas: ‘Tavo sidabras ir auksas yra mano, taip pat tavo gražiosios žmonos bei vaikai yra mano.’“ ⁴ Izraelio karalius jam atsakė: „Mano viešpatie karaliau, taip yra, kaip tu pasakei! Aš ir visa, ką turiu, yra tavo.“ ⁵ Bet pasiuntiniai vėl atėjo, tardami: „Taip kalbėjo Ben Hadadas: ‘Aš siunčiau tau pasakyti, kad turi man atiduoti savo sidabrą ir auksą, savo žmonas ir vaikus. ⁶ Vis dėlto pasiųsiu pas tave savo tarnus rytoj maždaug šiuo laiku; jie iškrės tavo rūmus bei tavo dvariškių namus, paims visa, ką tu brangini, ir išneš.’“

⁷ Tada Izraelio karalius sušaukė visus krašto seniūnus ir tarė: „Tik pagalvokite! Žiūrėkite patys, kaip tas žmogus nori mus pražudyti! Juk kai jis reikalavo iš manęs mano žmonų ir vaikų, sidabro ir aukso, aš nesipriešinau.“ ⁸ Visi seniūnai ir žmonės sakė jam: „Neklausyk ir nesutik!“ ⁹ Tad Ben Hadado pasiuntiniams jis tarė: „Pasakykite mano viešpačiui karaliui: ‘Visa, ko tu iš pradžių reikalavai iš savo tarno, aš padarysiu. Bet šito dalyko padaryti negaliu.’“ Pasiuntiniai išėjo ir jam tai pranešė. ¹⁰ Tada Ben Hadadas pasiuntė žodį: „Tai tepadaro man dievai ir dar teprideda, jei pakaks Samarijoje dulkių kiekvienam mano vyrų bent po saują pasiimti.“ ­ ¹¹ „Pasakykite jam, ­ atsakė Izraelio karalius, ­ tenesigiria žmogus, kuris dar tik juosiasi kalaviją, kaip tas, kuris nusijuosia.“ ¹² Ben Hadadas su kitais karaliais gėrė palapinėse, kai išgirdo šį atsakymą. „Pasiruoškite pulti!“ ­ įsakė jis savo vyrams. Jie pasiruošė pulti miestą.

¹³ Tada vienas pranašų, priėjęs prie Izraelio karaliaus Ahabo, tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Ar matei šią didelę kariuomenę? Štai šiandien aš ją atiduosiu tau į rankas, ir tu žinosi, kad aš esu VIEŠPATS.’“ ¹⁴ Ahabas klausė: „Per ką tai įvyks?“ Pranašas atsakė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Per sričių valdytojų apsaugos vaikinus.’“ Ahabas klausė: „Kas pradės mūšį?“ ­ „Tu“, ­ atsakė pranašas.

¹⁵ Tada Ahabas surinko sričių valdytojų apsaugos vaikinus; jų buvo du šimtai trisdešimt du. O po jų apžiūrėjo visus izraelitus ­ septynis tūkstančius.

¹⁶ Jie išėjo vidudienį, tuo tarpu Ben Hadadas buvo visiškai pasigėręs palapinėje, jis ir trisdešimt du karaliai, jo sąjungininkai. ¹⁷ Sričių valdytojų apsaugos vaikinai išėjo pirmi. Ben Hadadas buvo išsiuntęs žvalgus, ir jie pranešė: „Keletas vyrų išėjo iš Samarijos.“ ¹⁸ Jis tarė: „Jei jie išėjo taikingai pasiduoti, paimkite juos gyvus; jei išėjo kovoti, vis tiek paimkite juos gyvus.“

¹⁹ Bet jie, sričių valdytojų vaikinai ir juos sekusi kariuomenė, jau buvo išžygiavę iš miesto, ²⁰ ir kiekvienas guldė savo priešą. Aramėjai bėgo, o Izraelis juos vijosi. Ir Aramo karalius Ben Hadadas pabėgo raitas kartu su kitais raiteliais. ²¹ Išžygiavęs Izraelio karalius puolė arklius bei kovos vežimus ir ištiko aramėjus dideliu pralaimėjimu.

²² Tada pranašas, priėjęs prie Izraelio karaliaus, tarė jam: „Eik, stiprink savo pajėgas ir gerai apsvarstyk, ką turi daryti, nes pavasarį Aramo karalius atžygiuos prieš tave.“

²³ O Aramo karaliaus dvariškiai kalbėjo jam: „Jų Dievas yra kalnų Dievas. Užtat jie ir buvo už mus stipresni. Bet jei kovosime su jais lygumoje, tikriausiai būsime už juos stipresni. ²⁴ Be to, štai ką turi daryti: atstatyk karalius ir vietoj jų paskirk valdytojus. ²⁵ Sutelk tokio pat dydžio kariuomenę, kokią praradai, arklį vietoj arklio, kovos vežimą vietoj kovos vežimo. Tada kovosime su jais lygumoje ir tikriausiai būsime už juos stipresni.“ Jis priėmė jų patarimą ir taip padarė.

²⁶ Pavasarį Ben Hadadas sutelkė aramėjus ir atžygiavo į Afeką kovoti su Izraeliu. ²⁷ Ir izraelitai buvo pašaukti prie ginklų, aprūpinti maistu ir išėjo prieš juos į mūšį. Pasistatę stovyklą priešais aramėjus, izraelitai atrodė tarsi dvi ožkų kaimenės, tuo tarpu aramėjai pripildė visą kraštą. ²⁸ Tada Dievo vyras, priėjęs prie Izraelio karaliaus, tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS. Kadangi aramėjai sakė: ‘VIEŠPATS yra kalnų Dievas, bet ne lygumų Dievas’, ­ atiduosiu visą šią kariuomenę tau į rankas, ir tu žinosi, kad aš esu VIEŠPATS.“

²⁹ Jie buvo stovyklose vieni priešais kitus septynias dienas. Septintą dieną prasidėjo mūšis. Vieną dieną izraelitai užmušė šimtą tūkstančių aramėjų pėstininkų. ³⁰ Likusieji subėgo į Afeko miestą, bet jo siena užgriuvo ant dvidešimt septynių tūkstančių išlikusių vyrų.

Ir Ben Hadadas pabėgo ir pasislėpė mieste. ³¹ Jo tarnai jam kalbėjo: „Žiūrėk, mes girdėjome, kad Izraelio namų karaliai yra gailestingi. Prašom leisti mums užsidėti ant strėnų ašutines bei virves apie galvas ir pasiduoti Izraelio karaliui. Galbūt jis pasigailės tavo gyvasties.“ ³² Tad, apsijuosę strėnas ašutinėmis ir apsivynioję galvas virvėmis, jie nuėjo pas Izraelio karalių ir tarė: „Tavo tarnas Ben Hadadas sako: ‘Prašau pasigailėti mano gyvasties.’“ O jis atsakė: „Ar jis dar gyvas? Jis mano brolis.“ ³³ Laikydami tai geru ženklu, vyrai skubiai pasigavo jo žodį, tardami: „Taip, Ben Hadadas tavo brolis.“ ­ „Eikite ir atveskite jį“, ­ paliepė jis. Ben Hadadas atėjo pas jį, ir jis pasisodino jį į savo vežimą. ³⁴ Ben Hadadas tarė jam: „Aš sugrąžinsiu miestus, kuriuos mano tėvas paėmė iš tavo tėvo, o tu gali įkurti savo turgavietes Damaske, kaip mano tėvas darė Samarijoje.“ ­ „Aš savo ruožtu, ­ atsakė Ahabas, ­ su tokia sandora paleisiu tave namo.“ Tad jis sudarė su juo sandorą ir paleido jį.

³⁵ Vienas vyras, pranašų mokinys, VIEŠPAČIUI įsakius, tarė savo bičiuliui: „Eikš, suduok man!“ Bet tas vyras atsisakė jį užgauti. ³⁶ Jis tarė jam: „Kadangi tu VIEŠPATIES žodžio nepaklausei, žiūrėk, kai tik nuo manęs pasitrauksi, sudraskys tave liūtas.“ Ir, jam nuėjus, pasitiko jį liūtas ir sudraskė. ³⁷ Tada jis, sutikęs kitą vyrą, tarė: „Eikš, suduok man!“ Tas vyras sudavė jam ir sužeidė. ³⁸ Dabar pranašas nuėjo ir, prisidengęs tvarsčiu akis, laukė pakelėje karaliaus. ³⁹ Karaliui praeinant, jis šaukė karaliui ir sakė: „Tavo tarnas pateko į mūšio sūkurį. Ūmai vienas kareivis atvedė pas mane vyrą ir tarė: ‘Saugok šį vyrą! Jeigu jis dingtų be žinios, tavo gyvybė bus už jo gyvybę, arba turėsi užmokėti sidabro talentą.’ ⁴⁰ Tavo tarnui esant užsiėmusiam šiuo bei tuo, jis pradingo.“ Izraelio karalius atsakė jam: „Tu turi savo nuosprendį. Tu pats nusprendei.“ ⁴¹ Tada jis skubiai nusiėmė tvarstį nuo akių. Izraelio karalius atpažino jį kaip vieną iš pranašų. ⁴² Jis tarė jam: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Kadangi tu išlaisvinai žmogų, kuris buvo skirtas tau sunaikinti, tavo gyvybė bus už jo gyvybę ir tavo tauta už jo tautą.’“ ⁴³ Izraelio karalius, prislėgtas ir niūrus, leidosi namų link ir parvyko į Samariją.

¹ Po to praėjo šiek tiek laiko. Kadangi Nabotas Jezreelietis turėjo vynuogyną Jezreelyje šalia Samarijos karaliaus Ahabo rūmų, ² Ahabas kalbėjo Nabotui: „Duok man savo vynuogyną, kad galėčiau turėti daržą, nes jis kaip tik yra šalia mano rūmų. Už jį duosiu tau geresnį vynuogyną arba, jei tau patinka, sumokėsiu jo kainą pinigais.“ ³ Bet Nabotas atsakė Ahabui: „Saugok Dieve! VIEŠPATS draudžia man atiduoti tau protėvių paveldą.“ ⁴ Ahabas parėjo namo prislėgtas ir niūrus dėl atsakymo, kurį jam buvo davęs Nabotas Jezreelietis: „Aš neatiduosiu, ką esu paveldėjęs iš savo tėvų.“ Atsigulęs į savo lovą, nugręžė veidą į sieną ir nieko nevalgė.

⁵ Jo žmona Jezabelė atėjo pas jį ir klausė: „Kodėl tu toks prislėgtas, kad net valgyti nenori?“ ⁶ Jis papasakojo jai: „Kalbėjausi su Nabotu Jezreeliečiu ir sakiau jam: ‘Parduok man savo vynuogyną už pinigus, arba, jei tau patinka, duosiu už jį kitą vynuogyną’, ­ bet jis atsakė: ‘Aš savo vynuogyno tau neduosiu!’“ ⁷ Jo žmona Jezabelė tarė jam: „Dabar tau metas pasirodyti Izraelio karaliumi. Kelkis, ko nors pavalgyk ir būk linksmas. Aš duosiu tau Naboto Jezreeliečio vynuogyną.“

⁸ Parašiusi laiškus Ahabo vardu, ji užantspaudavo jo žiedu ir pasiuntė seniūnams bei didikams, gyvenantiems su Nabotu jo mieste. ⁹ Laiškuose ji rašė: „Paskelbkite pasninką ir pasodinkite Nabotą pirmoje sueigos vietoje. ¹⁰ Priešais pasodinkite du vyrus niekšus, tepaliudija jie prieš jį, tardami: ‘Tu keikei Dievą ir karalių.’ Tada išveskite jį ir užmuškite akmenimis.“ ¹¹ Miesto vyrai ­ seniūnai ir didikai, gyvenę mieste ­ darė, kaip Jezabelė buvo jiems nurodžiusi. ¹² Jie paskelbė pasninką ir pasodino Nabotą pirmoje sueigos vietoje. ¹³ Tada atėjo tiedu niekšai ir atsisėdo priešais. Niekšai žmonių akivaizdoje paliudijo prieš Nabotą, tardami: „Nabotas keikė Dievą ir karalių.“ Nabotas buvo išvestas už miesto ir užmuštas akmenimis. ¹⁴ Tada jie pasiuntė žodį Jezabelei: „Nabotas užmuštas akmenimis. Jis mirė.“

¹⁵ Vos išgirdusi, kad Nabotas užmuštas akmenimis ir miręs, Jezabelė tarė Ahabui: „Nueik ir pasiimk Naboto Jezreeliečio vynuogyną, kurį jis atsisakė parduoti tau už pinigus, nes Naboto nebėra gyvo. Jis mirė.“ ¹⁶ Sužinojęs, kad Nabotas miręs, Ahabas nuėjo pasiimti Naboto Jezreeliečio vynuogyno.

¹⁷ Tada Eliją Tišbietį pasiekė VIEŠPATIES žodis: ¹⁸ „Nueik pasitikti Izraelio karaliaus Ahabo, viešpataujančio Samarijoje. Dabar jis atėjo pasiimti Naboto vynuogyno. ¹⁹ Sakysi jam: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Užmušei ir dabar pasisavini!’ Jam pasakysi: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Toje vietoje, kur šunys laižė Naboto kraują, laižys šunys ir tavo kraują.’“

²⁰ Ahabas tarė Elijui: „Suradai mane, mano prieše?“ ­ „Taip, suradau tave, ­ atsakė jis. ­ Kadangi esi pasidavęs daryti, kas nedora VIEŠPATIES akyse, ²¹ tikėk manimi, užtrauksiu tau nelaimę. Nusikratysiu tavimi, Izraelyje atkirsiu nuo Ahabo vyriškius ­ vergus ir laisvuosius. ²² Pasielgsiu su tavo namais, kaip pasielgiau su Nebato sūnaus Jeroboamo namais ir Ahijos sūnaus Bašos namais, nes pykdei mane, vesdamas Izraelį į nuodėmę. ²³ VIEŠPATS kalbėjo ir apie Jezabelę: ‘Šunys ės Jezabelę Jezreelio lauke.’ ²⁴ Kas tik iš Ahabo mirs mieste, tą šunys suės, o kas iš jo šeimos mirs atvirame lauke, tą padangių paukščiai sules.“

²⁵ Iš tikrųjų, niekada nebuvo kito tokio kaip Ahabas, kuris būtų buvęs taip pasidavęs daryti, kas nedora VIEŠPATIES akyse, savo žmonos Jezabelės skatinamas. ²⁶ Jis elgėsi pasibjaurėtinai, eidamas paskui stabus, kaip darė amoritai, kuriuos Dievas išvarė prieš izraelitus.

²⁷ Išgirdęs šiuos žodžius, Ahabas persiplėšė drabužius ir apsivilko ašutine ant nuogo kūno. Jis pasninkavo, miegojo apsivilkęs ašutine ir vaikštinėjo prislėgtas. ²⁸ Tada Eliją Tišbietį pasiekė VIEŠPATIES žodis: „Ar matei, kaip Ahabas nusižemino prieš mane? Kadangi jis nusižemino prieš mane, neužtrauksiu nelaimės jo dienomis. Ant jo namų užtrauksiu nelaimę jo sūnaus dienomis.“

¹ Treji metai praėjo be karo tarp Aramo ir Izraelio. ² Bet trečiais metais Judo karalius Juozapatas atvyko pas Izraelio karalių. ³ Izraelio karalius tarė savo dvariškiams: „Argi nežinote, kad Ramot Gileadas priklauso mums, bet mes nieko nedarome, kad jį atsiimtume iš Aramo karaliaus rankų.“ ⁴ Jis klausė Juozapato: „Ar žygiuosi su manimi į mūšį prie Ramot Gileado?“ ­ „Aš darysiu, ką tu darysi, ­ atsakė Juozapatas, ­ mano kariai ­ tavo kariai, mano arkliai ­ tavo arkliai.“

⁵ Bet Juozapatas dar paprašė Izraelio karaliaus: „Pirma prašau atsiklausti VIEŠPATIES žodžio.“ ⁶ Tada Izraelio karalius, surinkęs pranašus, apie keturis šimtus vyrų, tarė jiems: „Ar man žygiuoti į mūšį prieš Ramot Gileadą, ar susilaikyti?“ ­ „Žygiuok, ­ atsakė jie, ­ nes VIEŠPATS atiduos jį karaliui į rankas.“ ⁷ Bet Juozapatas paklausė: „Ar nėra čia jokio kito pranašo, kurio galėtume atsiklausti?“ ⁸ Izraelio karalius Juozapatui atsakė: „Dar yra vienas, per kurį galėtume atsiklausti VIEŠPATIES ­ Imlos sūnus Michėjas, bet aš jo nekenčiu, nes jis niekada nepranašauja man gero, vien tik nelaimę.“ ­ „Tenekalba taip karalius“, ­ tarė Juozapatas. ⁹ Tada Izraelio karalius pasišaukė vieną pareigūną ir įsakė: „Tučtuojau atvesk Imlos sūnų Michėją.“

¹⁰ Izraelio karalius ir Judo karalius Juozapatas sėdėjo kiekvienas savo soste, apsirengę karališkais drabužiais, klojimo aikštėje prie Samarijos vartų, o visi pranašai pranašavo jų akivaizdoje. ¹¹ Kenaanos sūnus Zedekijas pasidarė geležinius ragus ir tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Su jais badysi aramėjus, kol jie bus sunaikinti.’“ ¹² Visi pranašai pranašavo panašiai ir sakė: „Žygiuok prieš Ramot Gileadą, ir tau seksis! VIEŠPATS atiduos jį karaliui į rankas!“

¹³ Pasiuntinys, nuėjęs pašaukti Michėjo, kalbėjo jam: „Žiūrėk, pranašų žodžiai vieningai palankūs karaliui. Tebūna tavo žodis panašus į jų visų žodį. Kalbėk palankiai!“ ­ ¹⁴ „Kaip gyvas VIEŠPATS, ­ atsakė Michėjas, ­ kalbėsiu tik tai, ką VIEŠPATS man sako.“

¹⁵ Jam atėjus pas karalių, karalius paklausė: „Michėjau, ar žygiuosime prieš Ramot Gileadą į mūšį, ar susilaikysime?“ ­ „Žygiuok, ir tau seksis, ­ atsakė jis. ­VIEŠPATS atiduos jį karaliui į rankas.“ ¹⁶ Bet karalius tarė jam: „Kiek kartų turiu tave prisaikdinti, kad sakytum man tiesą VIEŠPATIES vardu?“ ¹⁷ Tada Michėjas tarė:

„Aš mačiau visą Izraelį,

išblaškytą kalnuose kaip avis be piemens.

O VIEŠPATS kalbėjo: ‘Jie neturi šeimininko;

teeina kiekvienas į savo namus ramybėje!’“

¹⁸ „Argi nesakiau, ­ tarė Izraelio karalius Juozapatui, ­ kad jis nepranašaus apie mane nieko palankaus, bet tik nelaimę?“

¹⁹ Michėjas tęsė: „Todėl klausykis VIEŠPATIES žodžio! Aš mačiau VIEŠPATĮ, sėdintį savo soste, visai dangaus galybei stovint šalia jo dešinėje ir kairėje. ²⁰ VIEŠPATS paklausė: ‘Kas sugundys Ahabą žygiuoti ir žūti prie Ramot Gileado?’ Tada vienas kalbėjo vienaip, kitas kitaip, ²¹ kol nepriėjo viena dvasia ir, atsistojusi prieš VIEŠPATĮ, tarė: ‘Aš jį sugundysiu.’ ­ ²² ‘Kaip?’ ­ paklausė VIEŠPATS. Ji atsakė: ‘Išeisiu ir būsiu melagė dvasia visų jo pranašų lūpose.’ Tada VIEŠPATS tarė: ‘Tu suviliosi jį, ir tau pasiseks. Eik ir padaryk!’ ²³ Taigi štai VIEŠPATS įdėjo melagę dvasią į visų tavo pranašų lūpas, nes iš tikrųjų VIEŠPATS kalbėjo tau apie nelaimę.“

²⁴ Tada Kenaanos sūnus, priėjęs prie Michėjo, sudavė jam per žandą ir tarė: „Kuriuo keliu VIEŠPATIES Dvasia perėjo iš manęs su tavimi kalbėtis?“ ²⁵ Michėjas atsakė: „Sužinosi tą dieną, kai bandysi pasislėpti, eidamas iš kambario į kambarį.“ ²⁶ Tada Izraelio karalius įsakė: „Imkite Michėją ir perduokite miesto valdytojui Amonui bei karaliaus sūnui Jehoašui. ²⁷ Sakykite: ‘Taip kalbėjo karalius. Uždarykite šį vyrioką į kalėjimą ir maitinkite jį tik duona ir vandeniu, kol aš ramybėje sugrįšiu.’“ ²⁸ Michėjas tarė: „Jeigu ramybėje sugrįši, tai VIEŠPATS nekalbėjo per mane.“ Ir pridūrė: „Klausykitės, visos tautos!“

²⁹ Izraelio karalius ir Judo karalius Juozapatas nužygiavo į Ramot Gileadą. ³⁰ Izraelio karalius tarė Juozapatui: „Eidamas į mūšį, aš būsiu persirengęs, o tu vilkėk savo drabužiais.“ Taigi Izraelio karalius persirengė ir išėjo į mūšį. ³¹ O Aramo karalius buvo įsakęs trisdešimt dviem savo kovos vežimų vadams: „Nekovokite nė su vienu menku ar stipriu, bet tik su Izraelio karaliumi.“ ³² Pamatę Juozapatą, kovos vežimų vadai tarė sau: „Tai tikrai Izraelio karalius.“ Jie pasuko kovoti su juo. Bet Juozapatui surikus savo kovos šūkį, ³³ kovos vežimų vadai pamatė, kad tai ne Izraelio karalius, ir liovėsi jį persekioti. ³⁴ Tačiau vienas vyras įtempė iš akies lanką ir netyčiomis pataikė Izraelio karaliui tarp šarvų sandūrų. Šis tarė savo vežėjui: „Suk atgal ir vežk mane iš mūšio, nes esu sužeistas.“ ³⁵ Mūšis siautė visą dieną, o karalius stovėjo palaikomas kovos vežime, atsigręžęs į aramėjus. Kraujas iš žaizdos tekėjo į kovos vežimo įdubą; vakarop jis mirė. ³⁶ Saulei leidžiantis, stovykloje pasigirdo: „Kiekvienas į savo miestą! Kiekvienas į savo kraštą!“

³⁷ Karalius mirė ir buvo parvežtas į Samariją; karalius buvo palaidotas Samarijoje. ³⁸ Kovos vežimas buvo nuplautas prie Samarijos tvenkinio; šunys laižė jo kraują ir kekšės ėjo apsiplauti, kaip VIEŠPATS buvo sakęs.

³⁹ Kiti Ahabo darbai ­ visa, ką jis darė, jo pastatyti dramblio kaulo rūmai ir visi miestai, kuriuos jis įkūrė ­ argi nėra aprašyti Izraelio karalių metraščiuose? ⁴⁰ Ahabas užmigo su savo protėviais, ir vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Ahazijas.

Juozapatas ­ Judo karalius

⁴¹ Asos sūnus Juozapatas tapo Judo karaliumi ketvirtais Izraelio karaliaus Ahabo metais. ⁴² Juozapatas buvo trisdešimt penkerių metų, kai pradėjo karaliauti, ir karaliavo Jeruzalėje dvidešimt penkerius metus. Jo motina buvo Azuba, Šilhio duktė. ⁴³ Viskuo jis artimai sekė savo tėvo pėdomis ir nuo jų nenukrypo, darydamas, kas dora VIEŠPATIES akyse. ⁴⁴ Tačiau aukštumų alkai nebuvo išnaikinti; žmonės vis dar aukodavo atnašas ir atnašaudavo smilkalus aukštumų alkuose. ⁴⁵ Be to, jis sudarė taiką su Izraelio karaliumi.

⁴⁶ O kiti Juozapato darbai ­ jo parodyta drąsa ir kaip jis kariavo ­ argi nėra aprašyti Judo karalių metraščiuose? ⁴⁷ Jis išnaikino likučius šventyklų kekšių, kurių dar buvo krašte jo tėvo Asos dienomis.

⁴⁸ Edome nebuvo karaliaus, bet tik laikinas valdytojas. ⁴⁹ Juozapatas pastatė Taršišo laivų plaukti į Ofyrą aukso, bet jie neplaukė, nes buvo sunaikinti Ecjon Gebere. ⁵⁰ Ahabo sūnus Ahazijas pasiūlė Juozapatui: „Teplaukia laivuose mano tarnai drauge su tavo tarnais“, ­ bet Juozapatas nesutiko. ⁵¹ Juozapatas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas su savo protėviais jo tėvo Dovydo mieste, o vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Jehoramas.

Ahazijas ­ Izraelio karalius

⁵² Ahabo sūnus Ahazijas tapo Izraelio karaliumi Samarijoje septynioliktais Judo karaliaus Juozapato metais ir karaliavo Izraelyje dvejus metus. ⁵³ Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, ėjo savo tėvo bei motinos ir Nebato sūnaus Jeroboamo, įtraukusio Izraelį į nuodėmę, pėdomis. ⁵⁴ Jis tarnavo Baalui ir jį garbino; jis pykdė VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą, kaip buvo daręs jo tėvas.