¹ Tesalonikoje Jūs patys, broliai, žinote, kad mūsų apsilankymas pas jus nebuvo bergždžias. ² Prieš tai, kaip patys žinote, nukentėję bei patyrę nuoskaudų Filipuose, pasitikėdami Dievu, mes drąsiai skelbėme Dievo Evangeliją, nors kova buvo smarki. ³ Juk mūsų skelbimas plaukia ne iš klaidos nei iš nedoro tikslo, nei iš klastingumo. ⁴ Dievo pripažinti esą tinkami, kad mums būtų patikėta Evangelija, mes ją ir skelbiame taip, kad patiktume ne žmonėms, bet Dievui, kuris tiria mūsų širdis. ⁵ Kaip žinote, mes niekada nepasižymėjome įteikliomis kalbomis ir niekada ­ tepaliudija Dievas ­ nebuvome pasidavę godumui; ⁶ niekada nesivaikėme žmonių garbės nei tarp jūsų, nei kitur. ⁷ Būdami Kristaus apaštalai, mes galėjome būti jums našta, vis dėlto tarp jūsų buvome švelnūs tarsi motina, globojanti savo kūdikius. ⁸ Taip jūsų ilgėdamiesi, troškome pasidalyti su jumis ne tik Dievo Evangelija, bet ir savo gyvybe, nes tapote mums be galo brangūs. ⁹ Jūs, broliai, atsimenate mūsų triūsą ir pastangas: dirbdami per dienas ir naktis, kad neapsunkintume nė vieno jūsų, skelbėme jums Dievo Evangeliją. ¹⁰ Ir jūs, ir Dievas gali paliudyti, kaip šventai, teisingai ir nepriekaištingai elgėmės su jumis, įtikėjusiais. ¹¹ Jūs žinote, kaip mes kiekvieną jūsų, tarsi tėvas savo vaikus, ¹² raginome, kalbinome, maldavome, kad elgtumėtės vertai Dievo, jus šaukiančio į karalystę ir šlovę.