¹ Zifo žmonės atėjo pas Saulių į Gibėją ir sakė: „Dovydas slapstosi Hachilos kalvoje priešais Ješimoną.“ ² Saulius tuojau pat nužygiavo į Zifo dykumą drauge su trimis tūkstančiais rinktinių Izraelio vyrų ieškoti Dovydo Zifo tyruose. ³ Stovyklą Saulius įsirengė prie kelio ant Hachilos kalvos priešais Ješimoną. O Dovydas tuo metu laikėsi dykumoje. Pastebėjęs, kad Saulius atžygiavo į dykumą jo ieškoti, ⁴ Dovydas pasiuntė žvalgus ir sužinojo, kad Saulius tikrai atvykęs. ⁵ Tada pats Dovydas nuėjo į vietą, kur buvo Sauliaus stovykla. Dovydas išžvalgė vietą, kur miegojo Saulius drauge su Nero sūnumi Abneru, savo kariuomenės vadu. Saulius miegojo užkardos viduje, o kariai buvo išsidėstę aplink jį.

⁶ Dovydas kreipėsi į hetitą Ahimelechą ir Cerujos sūnų Abišają, Joabo brolį, tardamas: „Kas nusileis su manimi į Sauliaus stovyklą?“ Abišajas atsakė: „Aš leisiuosi su tavimi.“ ⁷ Dovydas ir Abišajas atėjo prie karių nakčia ir žiūri: Saulius kietai miega užkardos viduje, jo ietis įsmeigta į žemę prie jo galvos, o Abneras ir kariai miega aplink jį. ⁸ „Šiandien VIEŠPATS įdavė tau į rankas tavo priešą! ­ tarė Abišajas Dovydui. ­ Leisk man vienu ieties smūgiu prismeigti jį prie žemės. Dusyk smogti man nereikės.“ ⁹ Bet Dovydas atsakė Abišajui: „Neužmušk jo, nes kas gali pakelti ranką prieš VIEŠPATIES pateptąjį ir būti be kaltės?“ ¹⁰ Dovydas tęsė: „Kaip VIEŠPATS gyvas, pats VIEŠPATS ištiks jį arba kai ateis jo diena mirti, arba kai nužygiuos į mūšį ir žus. ¹¹ Tesaugo mane VIEŠPATS, kad aš nepakelčiau rankos prieš VIEŠPATIES pateptąjį. Tad paimk ietį, esančią jam prie galvos, bei vandens ąsotį, ir eikime sau.“ ¹² Taigi Dovydas pasiėmė ietį bei vandens ąsotį, buvusius Sauliui prie galvos, ir jiedu pasitraukė. Nė vienas to nematė ir nepajuto, nė vienas nepabudo, nes visi miegojo. Kietas miegas iš VIEŠPATIES buvo juos apėmęs.

¹³ Perėjęs į kitą šlaitą, Dovydas atsistojo ant tolimos kalvos viršūnės. Tarp jų buvo didelis nuotolis. ¹⁴ Dovydas pašaukė karius ir Nero sūnų Abnerą, tardamas: „Abnerai! Ar neatsiliepsi?“ Atsiliepdamas Abneras sušuko: „Kas tu esi, kad rėkauji karaliui?“ ¹⁵ Dovydas tarė Abnerui: „Tu vyras ar ne? Kito, kaip tu, nėra Izraelyje! Tad kodėl nebudėjai prie savo viešpaties karaliaus? Juk vienas iš karių atėjo karaliaus, tavo viešpaties, užmušti! ¹⁶ Ką padarei, nėra gera! Kaip gyvas VIEŠPATS, esate verti mirties bausmės, nes nebudėjote prie savo viešpaties ­ prie VIEŠPATIES pateptojo. Apsižvalgyk! Kur karaliaus ietis ar vandens ąsotis, buvęs jam prie galvos?“

¹⁷ Pažinęs Dovydo balsą, Saulius klausė: „Ar tai tavo balsas, mano sūnau Dovydai?“ ­ „Tai mano balsas, o karaliau, mano viešpatie,“ ­ atsakė Dovydas ¹⁸ ir pridūrė: „Kodėl mano viešpats persekioja savo tarną? Ką aš padariau? Kuo nusikaltau? ¹⁹ Prašau viešpatį karalių paklausyti savo tarno žodžių. Jei pats VIEŠPATS sukurstė tave prieš mane, tegu jis priima atnašos kvapą. Bet jei tai žmonės, tebūna jie VIEŠPATIES prakeikti, nes taip toli mane išvarė, kad šiandien aš negaliu turėti savo dalies VIEŠPATIES pavelde, tarsi man sakytų: ‘Eik ir tarnauk kitiems dievams.’ ²⁰ Tad tegu nekrinta mano kraujas ant žemės, toli nuo VIEŠPATIES Artumo, nes Izraelio karalius išėjo ieškoti vienos blusos, tarsi medžioti kurapkos kalvose.“

²¹ O Saulius atsakė: „Nusidėjau! Sugrįžk, mano sūnau Dovydai; daugiau niekada tau pikta nedarysiu, žinodamas, kad šiandien tu branginai mano gyvastį. Taip, aš elgiausi kvailai ir dariau didelę klaidą.“ ²² Atsakydamas Dovydas tarė: „Štai ietis, o karaliau! Atsiųsk vaikiną jos paimti. ²³ VIEŠPATS atlygina kiekvienam, kuris yra teisus ir ištikimas. Šiandien VIEŠPATS įdavė tave man į rankas, bet aš nepakėliau rankos prieš VIEŠPATIES pateptąjį. ²⁴ Žiūrėk, kaip šiandien tavo gyvastis buvo brangi mano akyse, taip brangi tebūna mano gyvastis VIEŠPATIES akyse ir teišgelbsti jis mane iš visų pavojų.“ ²⁵ Saulius tarė Dovydui: „Būk palaimintas, mano sūnau Dovydai! Tu daug pasieksi, tau visada seksis!“

Tada Dovydas nuėjo savo keliu, o Saulius sugrįžo namo.

¹ „Vieną dieną, ­ širdyje sau sakė Dovydas, ­ aš tikrai žūsiu nuo Sauliaus rankos. Nieko geresnio man nelieka, kaip gelbėtis filistinų krašte. Tada Saulius nustos manęs ieškoti visoje Izraelio žemėje, ir aš išsigelbėsiu iš jo rankų.“ ² Dovydas leidosi į kelionę drauge su šešiais šimtais savo vyrų ir perėjo pas Maocho sūnų Gato karalių Achišą. ³ Dovydas ir jo vyrai gyveno pas Achišą Gate, kiekvienas su savo šeima, o Dovydas ­ su savo dviem žmonomis: Ahinoama Jezreeliete ir Nabalo našle Abigaile iš Karmelio. ⁴ Kai Sauliui buvo pranešta, kad Dovydas pabėgo į Gatą, jis daugiau jo nebeieškojo.

⁵ Dovydas kreipėsi į Achišą: „Jei radau malonę tavo akyse, tegu būna man duota vieta gyventi viename iš miestelių. Kam gi turėtų tavo tarnas gyventi su tavimi karališkajame mieste?“ ⁶ Tą dieną Achišas jam davė Ciklagą. Užtat Ciklagas ir priklauso Judo karaliams iki šios dienos. ⁷ Filistinų žemėje Dovydas išgyveno vienerius metus ir keturis mėnesius.

⁸ Dovydas ir jo vyrai eidavo ir užpuldavo gešūriečius, girzus ir amalekiečius ­ tautas, gyvenusias krašte nuo Telamo iki pat Šūro ir Egipto žemės. ⁹ Užpuolęs kokią nors vietovę, Dovydas nepalikdavo gyvo nei vyro, nei moters, pasigrobdavo kaimenes ir bandas, asilus, kupranugarius bei drabužius ir sugrįždavo pas Achišą. ¹⁰ Kai Achišas klausdavo: „Kur šiandien darei žygį?“ ­ Dovydas atsakydavo: „Prieš jerachmeelitų kilties Negebą“­ arba: „Prieš kainitų Negebą.“ ¹¹ Dovydas nepalikdavo gyvo nei vyro, nei moters parvesti į Gatą, nes sakė sau: „Jie galėtų mus išduoti ir pasakyti: ‘Dovydas tai ir tai padarė.’“ Taip Dovydas darė, ir toks buvo jo paprotys visą laiką, kol gyveno filistinų žemėje. ¹² Achišas Dovydu pasitikėjo. „Jo tauta Izraelis tikrai jo nekenčia, ­ sakė sau, ­ jis amžinai bus man pavaldus.“

¹ Atsitiko taip, kad tomis dienomis filistinai sutelkė pajėgas mūšiui su Izraeliu. Achišas tarė Dovydui: „Dabar, savaime suprantama, tu ir tavo vyrai turite žygiuoti su mano pajėgomis.“ ­ ² „Puiku! Tu greitai pamatysi, ką tavo tarnas gali padaryti“, ­ atsakė Dovydas Achišui. Tada Achišas tarė Dovydui: „Labai gerai! Paskirsiu tave savo asmens sargybiniu visam gyvenimui.“

³ O Samuelis jau buvo miręs. Visas Izraelis buvo jį apraudojęs ir palaidojęs Ramoje, jo paties mieste. Saulius buvo išvaręs iš krašto vėlių iššaukėjus ir žynius.

⁴ Filistinai susitelkė ir, atžygiavę prie Šunemo, įsirengė stovyklą. Saulius surinko visą Izraelį. Jie įsirengė stovyklą prie Gilbojos. ⁵ Pamatęs filistinų stovyklą, Saulius išsigando. Širdis jam drebėjo iš išgąsčio. ⁶ Saulius teiravosi VIEŠPATIES, bet VIEŠPATS jam neatsakė nei per sapnus, nei per Urimus, nei per pranašus. ⁷ Tuomet Saulius tarė savo dvariškiams: „Suraskite man moterį, iššaukiančią vėles, pas kurią galėčiau nueiti ir pasiteirauti.“ Dvariškiai jam pasakė, kad En Dore yra moteris, galinti iššaukti vėles.

⁸ Saulius persirengė, apsivilko kitus drabužius ir leidosi į kelionę su dviem vyrais. Jie atėjo pas tą moterį nakčia. Saulius tarė jai: „Prašyčiau išburti man per vėlę. Iššauk man tą, kurį pasakysiu.“ ⁹ Moteris atsakė: „Be abejo, tu žinai, ką Saulius padarė ir kaip jis išnaikino iš krašto vėlių iššaukėjus ir žynius. Tad kodėl statai žabangas, kad mane gyvą užmuštum?“ ¹⁰ Bet Saulius jai prisiekė VIEŠPAČIU: „Kaip gyvas VIEŠPATS, dėl to tu nebūsi kalta.“ ¹¹ Tada moteris paklausė: „O ką turiu iššaukti?“ Jis atsakė: „Iššauk Samuelį.“ ¹² Pamačiusi Samuelį, moteris sušuko visu balsu. Sauliui moteris tarė: „Kodėl mane apgavai? Tu esi Saulius!“ ­ ¹³ „Nebijok, ­ tarė Saulius, ­ ką tu matai?“ Moteris atsakė Sauliui: „Matau dvasią, kylančią iš žemės.“ ¹⁴ Jis klausė ją: „Kokia jos išvaizda?“ ­ „Išeina senas vyras, ­ atsakė ji, ­ jis apsigaubęs skraiste.“ Tada Saulius pažino, kad tai Samuelis. Žemai nusilenkdamas, jis puolė kniūbsčias.

¹⁵ Samuelis tarė Sauliui: „Kodėl sudrumstei man ramybę, mane iššaukdamas?“ ­ „Man gresia didelis pavojus, ­ atsakė Saulius, ­ filistinai kariauja prieš mane, o Dievas pasitraukė nuo manęs. Jis nebeatsako man nei per pranašus, nei per sapnus. Užtat ir iššaukiau tave, kad pasakytum, ką turėčiau daryti.“ ¹⁶ Samuelis atsakė: „Kodėl klausi manęs? Juk VIEŠPATS pasitraukė nuo tavęs ir tapo tavo priešu! ¹⁷ VIEŠPATS padarė tau, kaip jis kalbėjo per mane. VIEŠPATS išplėšė karalystę iš tavo rankos ir atidavė tavo artimui ­ Dovydui! ¹⁸ Kadangi nepaklausei VIEŠPATIES balso ir neįvykdei jo degančio pykčio ant Amaleko, VIEŠPATS ir padarė tau tai šiandien. ¹⁹ Be to, VIEŠPATS įduos Izraelį drauge su tavimi į rankas filistinams. Rytoj tu ir tavo sūnūs būsite su manimi. VIEŠPATS įduos ir Izraelio stovyklą filistinams į rankas.“

²⁰ Apimtas siaubo nuo Samuelio žodžių, Saulius tuojau pat sukniubo žemėje. Jam stigo ir jėgų, nes nebuvo nieko valgęs visą dieną ir naktį. ²¹ Moteris priėjo prie Sauliaus ir, matydama, kad jis siaubo apimtas, tarė: „Žiūrėk, tavo tarnaitė klausė tavo balso. Aš stačiau į pavojų savo gyvybę ir įvykdžiau tavo nurodymus. ²² Dabar prašyčiau, kad ir tu paklausytum savo tarnaitės balso. Leisk man padėti prieš tave riekę duonos. Valgyk, kad turėtumei jėgų eiti savo keliu.“ ²³ Jis atsisakė, tardamas: „Nevalgysiu.“ Bet dvariškiams ir moteriai prisispyrus raginant, jis paklausė. Jis pakilo nuo žemės ir atsisėdo ant lovos. ²⁴ Moteris turėjo namuose penimą veršiuką. Skubiai jį papjovė. Paėmusi miltų, užminkė ir iškepė neraugintų plokštainių. ²⁵ Ji padėjo visa tai Sauliui bei jo dvariškiams, ir jie pavalgė. Tą pačią naktį jie pakilo ir išėjo.