²² Bet Elis jau buvo labai senas. Girdėdamas visa, ką jo sūnūs darė visam Izraeliui ir kaip jie sueidavo su moterimis, tarnaujančiomis prie įėjimo į Susitikimo Palapinę, ²³ jis sakydavo jiems: „Kodėl darote tokius dalykus? Juk iš visų žmonių girdžiu apie nedorus jūsų darbus! ²⁴ Mano sūnūs, liaukitės tai darę! Nėra gera tai, ką aš girdžiu Dievo tautą pasakojant. ²⁵ Jei žmogus nusideda žmogui, kas nors gali užtarti nusidėjėlį VIEŠPAČIUI, bet jei žmogus nusideda VIEŠPAČIUI, kas begali jį užtarti?“ Bet jie tėvo balso klausyti nenorėjo, nes VIEŠPATS norėjo juos nubausti mirtimi.

²⁶ Tuo tarpu berniukas Samuelis augo amžiumi ir malone pas Dievą ir žmones.

²⁷ Dievo žmogus atėjo pas Elį ir tarė jam: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Aš apsireiškiau Egipte tavo protėvio namams, kai jie buvo faraono namų vergai. ²⁸ Aš išrinkau jį iš visų Izraelio giminių būti mano kunigu ­ žengti prie mano aukuro, atnašauti smilkalus ir vilkėti efodą mano akivaizdoje; aš paskyriau tavo tėvo namams visas izraelitų ugnines atnašas. ²⁹ Tad kodėl godžiomis akimis žiūri į aukas ir atnašas, kurias esu įsakęs? Kodėl savo sūnus labiau gerbi negu mane, leisdamas jiems tukti iš mano tautos ­ Izraelio kiekvienos pirmienų atnašos?’ ³⁰ Todėl toks yra VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, žodis: ‘Aš tikrai sakiau, kad tavo namai ir tavo protėvio namai turėtų man tarnauti amžinai’, ­ bet dabar VIEŠPATS pareiškia: ‘Tetampa man tai tolima! Aš gerbsiu tuos, kurie mane garbina, bet mane niekinantys bus paniekinti. ³¹ Tikėk manimi, ateina metas. Atkirsiu tavo palikuonis ir tavo protėvio namų palikuonis. Nė vienas tavo namuose nesulauks žilos senatvės. ³² Tuomet kentėdamas godžiomis akimis žiūrėsi į visą gerovę, kuri bus suteikta Izraeliui, bet tavo namuose nė vienas niekada nesulauks žilos senatvės. ³³ Ne visus taviškius nuo savo aukuro atkirsiu. Bet kad išverktum akis ir liūdėtum širdimi, visi kiti tavo namų palikuonys mirs, kaip miršta vyrai nuo kalavijo. ³⁴ Likimas tavo dviejų sūnų ­ Hofnio ir Finehaso ­ bus tau ženklas. Tą pačią dieną jie abu mirs. ³⁵ O aš pažadinsiu sau ištikimą kunigą, kuris elgsis pagal mano širdį ir mintį. Sukursiu jam tvirtus namus; jis eis tarnybą Pateptojo akivaizdoje amžinai. ³⁶ Kas tik bus išlikęs iš tavo namų, ateis ir puls kniūbsčias dėl sidabro pinigo ar duonos kepalo, tardamas: ‘Maldauju paskirti mane į vieną iš kunigiškų vietų, kad turėčiau duonos kąsnį.’“

¹ Berniukas Samuelis tarnavo VIEŠPAČIUI Elio prižiūrimas. Tomis dienomis Dievo žodis buvo retas ir regėjimas nedažnas.

² Vieną dieną Elis miegojo įprastoje vietoje. Jo akys jau buvo taip aptemusios, kad jis vos galėjo matyti. ³ VIEŠPATIES žibintas dar nebuvo užgesęs, o Samuelis miegojo VIEŠPATIES šventykloje, kur buvo Dievo Skrynia. ⁴ Tada VIEŠPATS pašaukė Samuelį: „Samueli! Samueli!“ ­ „Aš čia!“, ­ atsiliepė jis, ⁵ nubėgo pas Elį ir tarė: „Aš čia, jei mane šaukei.“ Bet šis atsakė: „Nešaukiau tavęs. Eik atgal, gulkis miegoti.“ Tad jis sugrįžo ir atsigulė. ⁶ VIEŠPATS vėl pašaukė: „Samueli!“ Samuelis atsikėlė, nuėjo pas Elį ir tarė: „Aš čia, jei mane šaukei.“ Bet šis atsakė: „Nešaukiau tavęs, mano sūnau. Eik atgal, gulkis miegoti.“

⁷ Samuelis dar nebuvo VIEŠPATIES pažinęs, ir VIEŠPATIES žodis dar nebuvo jam apreikštas.

⁸ VIEŠPATS vėl pašaukė Samuelį ­ trečią kartą. Jis atsikėlė, nuėjo pas Elį ir tarė: „Aš čia, jei mane šaukei.“ Dabar Elis suprato, kad berniuką šaukė VIEŠPATS. ⁹ Todėl Elis tarė Samueliui: „Eik atgal, gulkis miegoti. Jei būtum vėl pašauktas, sakyk: ‘Kalbėk, VIEŠPATIE, tavo tarnas klauso.’“ Taigi Samuelis sugrįžo į savo vietą ir atsigulė miegoti.

¹⁰ VIEŠPATS atėjo ir, ten stovėdamas, pašaukė kaip pirma: „Samueli! Samueli!“ Samuelis atsakė: „Kalbėk, tavo tarnas klauso.“ ¹¹ VIEŠPATS tarė Samueliui: „Žiūrėk, aš padarysiu Izraelyje tokį dalyką, nuo kurio, apie tai išgirdus, kiekvienam spengs abiejose ausyse. ¹² Tą dieną įvykdysiu Eliui visa, ką esu grasinęs jo namams, nuo pradžios iki galo. ¹³ Paskelbiau jam, kad jo namus pasmerksiu visam laikui už šią kaltę: jis žinojo, kad jo sūnūs elgėsi šventvagiškai, bet jų nesudraudė. ¹⁴ Todėl prisiekiu Elio namams, kad Elio namų kaltė niekada nebus išpirkta auka ar atnaša.“

¹⁵ Samuelis gulėjo ten iki ryto. Tuomet jis atidarė VIEŠPATIES Namų duris. Apie regėjimą Eliui pasakyti bijojo. ¹⁶ Bet Elis pasišaukė Samuelį ir tarė: „Samueli, mano sūnau!“ ­ „Aš čia!“ ­ atsiliepė jis. ¹⁷ Elis kla´usė: „Ką jis tau pasakė? Prašau neslėpti nuo manęs. Tegu Dievas tau taip padaro ir dar prideda, jei nuslėptum nuo manęs nors vieną žodį iš to, ką jis tau pasakė.“ ¹⁸ Tad Samuelis pasakė jam visa, nieko nenuslėpdamas. O jis atsakė: „Tai VIEŠPATS! Tedaro, kas gera jo akyse!“

¹⁹ Samueliui augant, VIEŠPATS buvo su juo, nepalikdamas neįvykdyto nė vieno savo žodžio. ²⁰ Visas Izraelis nuo Dano iki Beer Šebos sužinojo, kad Samuelis buvo ištikimas VIEŠPATIES pranašas. ²¹ VIEŠPATS ir toliau pasirodydavo Šilojyje; VIEŠPATS apreiškė save Samueliui Šilojyje VIEŠPATIES žodžiu.

⁰ Samuelio žodžiai pasklido po visą Izraelį. Elis labai suseno, o jo sūnūs vis nedoriau elgėsi VIEŠPATIES akivaizdoje.

Filistinai pagrobia Skrynią

¹ Tomis dienomis filistinai susibūrė kariauti su Izraeliu, o Izraelis išžygiavo į mūšį su jais. Jie pasistatė stovyklą prie Eben Ezero, o filistinai pasistatė stovyklą prie Afeko. ² Filistinai sustojo kovos rikiuotėn priešais Izraelį. Nuožmiame mūšyje filistinai nugalėjo Izraelį. Mūšio lauke jie užmušė apie keturis tūkstančius vyrų. ³ Sugrįžus kariuomenei į stovyklą, Izraelio seniūnai kla´usė: „Kodėl VIEŠPATS paguldė mus šiandien prieš filistinus? Atsineškime čia VIEŠPATIES Sandoros Skrynią iš Šilojo, kad jis būtų tarp mūsų ir gelbėtų mus iš priešų rankos.“ ⁴ Kariuomenė pasiuntė į Šiloją vyrus ir parsinešė iš ten Galybių VIEŠPATIES, sėdinčio ant kerubų, Sandoros Skrynią. Aniedu Elio sūnūs ­ Hofnis ir Finehasas ­ irgi buvo prie Dievo Sandoros Skrynios.

⁵ VIEŠPATIES Sandoros Skryniai atkeliavus į stovyklą, visas Izraelis sušuko tokiu skardžiu riksmu, kad net žemė sudrebėjo. ⁶ Išgirdę riksmą, filistinai klausė: „Ką reiškia šis skardus šauksmas hebrajų stovykloje?“ Sužinoję, kad VIEŠPATIES Skrynia stovykloje, ⁷ filistinai išsigando ir sakė: „Dievai atėjo į stovyklą!“ Jie šaukė: „Vargas mums, nes nieko panašaus nėra buvę nei vakar, nei užvakar! ⁸ Vargas mums! Kas gali išgelbėti mus iš šių galingų dievų rankos? Juk tai dievai, kurie ištiko egiptiečius visokiomis nelaimėmis dykumoje! ⁹ Bet išdrįskite ir būkite vyrai, filistinai! Antraip tapsite hebrajų vergais, kaip jie buvo jūsų vergai. Būkite vyrai ir kovokite!“ ¹⁰ Filistinai kovojo. Izraelis buvo nugalėtas, jie visi pabėgo į savo namus. Pralaimėjimas buvo labai didelis; krito trisdešimt tūkstančių Izraelio pėstininkų. ¹¹ Dievo Skrynia buvo pagrobta; abu Elio sūnūs ­ Hofnis ir Finehasas ­ žuvo.

Elio mirtis

¹² Vienas vyras iš Benjamino giminės, pabėgęs iš kovos rikiuotės, tą pačią dieną pasiekė Šiloją. Jo drabužiai buvo suplėšyti, galva aptaškyta purvu. ¹³ Atėjęs žiūri: Elis sėdi krėsle prie kelio laukdamas, jo širdis drebėjo dėl Dievo Skrynios. Vyrui įėjus į miestą ir paskelbus žinią, visas miestas pradėjo šaukti. ¹⁴ Išgirdęs riksmą, Elis teiravosi: „Ką reiškia tas sąmyšis?“ Tada atskubėjo anas vyras ir pranešė. ¹⁵ Elis turėjo devyniasdešimt aštuonerius metus, jo akys buvo taip nusilpusios, kad jis nebegalėjo matyti. ¹⁶ Vyras tarė Eliui: „Aš ką tik atėjau iš mūšio. Aš šiandien pabėgau iš mūšio lauko.“ Elis klausė: „O kas atsitiko, mano sūnau?“ ¹⁷ Žinios nešėjas atsakė: „Izraelis bėgo nuo filistinų. Iš tikrųjų kariuomenę ištiko baisios skerdynės. Be to, abu tavo sūnūs ­ Hofnis ir Finehasas ­ žuvo, o Dievo Skrynia pagrobta!“ ¹⁸ Jam paminėjus Dievo Skrynią, Elis virto aukštielninkas iš savo krėslo šalia vartų, nusilaužė sprandą ir numirė, nes buvo senas ir sunkus žmogus. Jis buvo išbuvęs teisėju Izraelyje keturiasdešimt metų.

¹⁹ Jo marti, Finehaso žmona, buvo nėščia ir turėjo netrukus gimdyti. Išgirdusi žinią, kad Dievo Skrynia paimta į nelaisvę, kad jos uošvis ir vyras mirę, ji buvo apimta gimdymo skausmų, prigludo prie žemės ir pagimdė. ²⁰ Jai mirštant, padedančios moterys kalbėjo: „Nebijok, nes pagimdei sūnų.“ Bet ji neatsakė ir nekreipė dėmesio. ²¹ Vaiką ji pavadino Ikabodu, sakydama: „Šlovė pasitraukė iš Izraelio!“ ­ dėl to, kad Dievo Skrynia buvo pagrobta ir dėl savo uošvio bei vyro mirties. ²² „Šlovė pasitraukė iš Izraelio, ­ sakė ji, ­ nes Dievo Skrynia pagrobta.“