¹² Jai ilgai meldžiantis VIEŠPAČIUI, Elis stebėjo jos lūpas. ¹³ Ona meldėsi širdimi. Judėjo tik lūpos, bet balso nebuvo girdėti. Elis pamanė, kad ji girta. ¹⁴ Jis tarė jai: „Kiek ilgai girta svirduliuosi? Išsipagiriok nuo vyno!“ ¹⁵ Bet Ona atsakė: „Ne, mano viešpatie! Aš labai nelaiminga moteris. Nesu gėrusi nei vyno, nei kito svaigaus gėrimo. Liejau savo širdį VIEŠPAČIUI. ¹⁶ Nepalaikyk savo tarnaitės niekam tikusia moterimi; visą tą laiką kalbėjau iš savo didelio skausmo ir kančios.“ ­ ¹⁷ „Tad eik ramybėje, ­ tarė Elis, ­ tesuteikia tau Izraelio Dievas, ko iš jo prašei.“ ¹⁸ O ji atsakė: „Teranda tavo tarnaitė malonę tavo akyse.“ Po to moteris nuėjo savo keliu, su savo vyru pavalgė ir atsigėrė, ir jos veidas daugiau nebebuvo prislėgtas. ¹⁹ Kitą rytą, anksti pakilę, jie pagarbino VIEŠPATĮ ir leidosi kelionėn į savo namus Ramoje. Elkana pažino savo žmoną, ir VIEŠPATS ją atsiminė. ²⁰ Ona tapo nėščia ir, atėjus metui, pagimdė sūnų. Ji pavadino jį Samueliu, nes sakė: „Aš VIEŠPATIES jo prašiau.“

²¹ Vyras Elkana ir visa šeima ėjo atnašauti VIEŠPAČIUI metinės aukos ir įvykdyti įžado. ²² Bet Ona nėjo. Vyrui ji sakė: „Kai tik berniukas bus nujunkytas, aš jį nuvesiu. Tada jis atsistos VIEŠPATIES akivaizdoje ir pasiliks ten amžinai. Aš jį atnašausiu kaip nazyrą visam laikui.“ ²³ Jos vyras Elkana tarė jai: „Daryk, kas tau atrodo geriausia. Būk namie, kol jį nujunkysi. Tik VIEŠPATS teįvykdo savo žodį!“ Tad moteris pasiliko namie ir žindė savo sūnų, kol nenujunkė. ²⁴ Kai nujunkė, pasiėmė jį drauge su treigiu jaučiu, efa miltų bei vynmaišiu vyno ir, nors buvo dar labai jaunas, atvedė jį į VIEŠPATIES Namus Šilojyje. ²⁵ Atnašavę jautį, jie nuvedė berniuką pas Elį. ²⁶ „Prašyčiau atleisti, mano viešpatie! Kaip tu gyvas, mano viešpatie, aš esu ta moteris, kuri čia, tavo akivaizdoje, stovėjo, melsdamasi VIEŠPAČIUI. ²⁷ Dėl šito berniuko aš meldžiausi. VIEŠPATS suteikė, ko prašiau. ²⁸ Todėl aš savo ruožtu atiduodu jį VIEŠPAČIUI. Visą gyvenimą jis priklausys VIEŠPAČIUI.“

Ir jie ten žemai nusilenkė VIEŠPAČIUI.