¹ Po kiek laiko mirė Amono karalius Nahašas, ir vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus. ² Dovydas sakė sau: „Aš turiu būti ištikimai geras Nahašo sūnui Hanūnui, nes jo tėvas buvo man ištikimai geras.“ Tad Dovydas išsiuntė pasiuntinius pareikšti užuojautos dėl jo tėvo. ³ Dovydo dvariškiams atvykus į amonitų kraštą pas Hanūną jo paguosti, Amono didžiūnai kalbėjo Hanūnui: „Nejau tu manai, kad Dovydas pas tave atsiuntė guodėjus, norėdamas tavo tėvą pagerbti? Argi jo dvariškiai neatėjo pas tave tirti, kelti maišto ir šnipinėti krašto?“ ⁴ Tad Hanūnas suėmė Dovydo dvariškius ir, nuskutęs jiems barzdas bei nukirpęs pusę drabužių iki šlaunų, išsiuntė atgal. ⁵ Ir jie išvyko. Kai Dovydui buvo apie tuos vyrus pranešta, jis nusiuntė kitus jų pasitikti, nes tie vyrai jautėsi labai įžeisti. Karalius liepė: „Pabūkite Jeriche, kol jums ataugs barzdos. Tada sugrįžkite.“

⁶ Amonitai suprato užsitraukę Dovydo pyktį. Hanūnas ir Amonas pasiuntė tūkstantį sidabro talentų pasamdyti kovos vežimų ir raitelių iš Aram Naharaimų, Aram Maakos ir Cobos. ⁷ Jie pasamdė trisdešimt du tūkstančius kovos vežimų ir Maakos karalių su jo kariuomene. Jis atžygiavo ir pasistatė stovyklą priešais Medebą. Ir amonitai buvo pašaukti prie ginklų iš savo miestų, ir jie atėjo kovoti. ⁸ Tai sužinojęs, Dovydas pasiuntė Joabą ir visą kariuomenę su galiūnais. ⁹ Amonitai išėjo ir sustojo į kovos gretas prie įėjimo į miestą, o atėjusieji karaliai buvo atskirai atvirame lauke.

¹⁰ Joabas matė, kad kovos rikiuotė buvo prieš jį ir iš priekio, ir už nugaros. Tad, surinkęs būrį iš geriausių Izraelio vyrų, išrikiavo juos prieš aramėjus, ¹¹ o kitus karius, pavedęs vadovauti savo broliui Abšajui, surikiavo į kovos rikiuotę prieš amonitus. ¹² Jis tarė: „Jeigu aramėjai bus stipresni už mane, tu ateisi į pagalbą, bet jeigu amonitai bus stipresni už tave, aš ateisiu tau padėti. ¹³ Būk narsus! Būkime ryžtingi dėl savo tautos ir dėl mūsų Dievo miestų! Tedaro VIEŠPATS, kas gera jo akyse!“ ¹⁴ Taigi Joabas ir su juo buvę kariai žengė pirmyn į mūšį su aramėjais. Tie bėgo nuo jo. ¹⁵ Matydami, kad aramėjai bėga, amonitai irgi bėgo nuo Joabo brolio Abšajo, traukdamiesi į miestą. Tada Joabas sugrįžo į Jeruzalę.

¹⁶ Matydami, kad jie Izraelio nugalėti, aramėjai išsiuntė pasiuntinius atvesti aramėjų, gyvenusių Užupyje. Jų vadas buvo Hadadezero kariuomenės vadas Šofachas. ¹⁷ Apie tai buvo pranešta Dovydui. Sutelkęs visą Izraelį, jis perėjo Jordaną, nužygiavo jų link ir išsirikiavo mūšiui prieš juos. Dovydui išsirikiavus mūšiui su aramėjais, jie kovojo su juo. ¹⁸ Bet aramėjai buvo priversti bėgti nuo Izraelio. Dovydas nukovė septynis tūkstančius aramėjų kovos vežimų vežėjų ir keturiasdešimt tūkstančių pėstininkų. Nukovė taip pat jų kariuomenės vadą Šofachą. ¹⁹ Hadadezerui pavaldūs karaliai, pamatę, kad juos Izraelis nugalėjo, sudarė taiką su Dovydu ir tapo jam pavaldūs. Tada aramėjai daugiau nebenorėjo amonitų gelbėti.

¹ Pavasarį, kai karaliai paprastai eina į karo žygį, Joabas, išvedęs kariuomenę, nuniokojo Amono kraštą, nuėjo ir apgulė Rabą. O Dovydas pasiliko Jeruzalėje. Paėmęs Rabą, Joabas ją sunaikino. ² Dovydas nuėmė vainiką nuo jų karaliaus galvos. Paaiškėjus, kad vainikas sveria aukso talentą ir turi brangakmenį, jis buvo uždėtas Dovydui ant galvos. Jis išgabeno iš miesto ir labai daug grobio. ³ Išvaręs gyventojus, jis pristatė juos dirbti su pjūklais, geležiniais kapliais ir kirviais. Taip Dovydas pasielgė su visais amonitų miestais. Tada Dovydas ir visa kariuomenė sugrįžo į Jeruzalę.

⁴ Po to kilo karas su filistinais prie Gezero. Tuomet Sibechajas Hušietis nukovė Sipają, kuris buvo vienas iš refajų palikuonių. Jie buvo nugalėti. ⁵ Vėl kilo karas su filistinais. Jayro sūnus Elhananas nukovė Galijoto Gatiečio brolį Lachmį, kurio ieties kotas buvo kaip audėjų riestuvas. ⁶ Dar kartą vyko karas prie Gato. Ten gyveno milžinas vyras, kuris turėjo dvidešimt keturis pirštus ­ po šešis ant kiekvienos rankos ir po šešis ant kiekvienos kojos. Ir jis buvo kilęs iš refajų. ⁷ Kai jis tyčiojosi iš Izraelio, Dovydo brolio Šimos sūnus Jehonatanas nukovė jį. ⁸ Šie buvo kilę iš refajų Gate. Jie krito nuo Dovydo ir jo vyrų rankos.

¹ Šėtonas pakilo prieš Izraelį ir pakurstė Dovydą suskaičiuoti Izraelio žmones. ² Taigi Dovydas tarė Joabui ir kariuomenės vadams: „Eikite, suskaičiuokite Izraelio žmones nuo Beer Šebos iki Dano ir praneškite man, kad žinočiau jų skaičių.“ ³ Bet Joabas atsakė: „Tepadaugina VIEŠPATS savo tautą šimteriopai! Mano viešpatie karaliau, argi jie visi nėra mano valdovo pavaldiniai? Kam gi to reikia mano viešpačiui? Kodėl jis turėtų užtraukti Izraeliui kaltę?“ ⁴ Tačiau karaliaus įsakymas Joabui nusvėrė. Tad Joabas išvyko ir, apėjęs visą Izraelį, sugrįžo į Jeruzalę. ⁵ Joabas pranešė Dovydui žmonių skaičių. Visame Izraelyje buvo vienas milijonas šimtas tūkstančių vyrų, pajėgių imtis kalavijo, o Jude ­ keturi šimtai septyniasdešimt tūkstančių vyrų, pajėgių imtis kalavijo. ⁶ Bet Levio ir Benjamino giminių jis neįtraukė į skaičių, nes karaliaus įsakymas Joabui kėlė pasibaisėjimą. ⁷ Šis dalykas Dievo akyse buvo nemalonus, ir už tai jis ištiko Izraelį.

⁸ Dovydas tarė Dievui: „Sunkiai nusidėjau, tai darydamas, bet dabar atleisk, maldauju, savo tarno kaltę, nes aš pasielgiau labai neišmintingai“. ⁹ VIEŠPATS kalbėjo Dovydo regėtojui Gadui, tardamas: ¹⁰ „Eik ir sakyk Dovydui: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Siūlau tau tris bausmes; pasirink vieną jų, ir ja aš tave ištiksiu.’“ ¹¹ Taigi Gadas, nuėjęs pas Dovydą, tarė jam: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Rinkis, ką nori: ¹² arba badą per trejus metus, arba trijų mėnesių bėgimą nuo priešininkų, kertant priešų kalavijui, arba tris dienas VIEŠPATIES kalavijo ir maro krašte, naikinamame visoje Izraelio žemėje VIEŠPATIES angelo.’ Pasvarstyk, kokį atsakymą turiu parnešti tam, kuris mane atsiuntė.“ ¹³ Tada Dovydas tarė Gadui: „Aš labai kenčiu! Maldauju leisti man pulti į VIEŠPATIES rankas, nes jo gailestingumas labai didelis, bet neleisk man įpulti į žmonių rankas.“

¹⁴ Taigi VIEŠPATS siuntė Izraeliui marą, ir Izraelyje krito septyniasdešimt tūkstančių žmonių. ¹⁵ Ir į Jeruzalę Dievas pasiuntė angelą jos sunaikinti, bet kai tas ėmėsi naikinti, VIEŠPATS pažvelgė ir pagailėjo jos, tokios nelaimės ištiktos. Naikinančiajam angelui jis tarė: „Gana! Sulaikyk ranką!“ VIEŠPATIES angelas tuomet stovėjo prie Ornano Jabusiečio klojimo. ¹⁶ Pakėlęs akis, Dovydas pamatė VIEŠPATIES angelą, stovintį tarp dangaus ir žemės, o jo rankoje iš makšties ištrauktas kalavijas buvo ištiestas virš Jeruzalės. Tada Dovydas ir seniūnai, apsivilkę ašutinėmis, puolė kniūbsti. ¹⁷ O Dovydas tarė Dievui: „Argi ne aš vienas daviau įsakymą suskaičiuoti žmones? Aš vienas esu kaltas ir baisiai nedorai pasielgiau. Bet šie, tavo kaimenė, ką jie padarė? Maldauju, VIEŠPATIE, mano Dieve, kad tavo ranka kristų ant manęs ir mano tėvo namų, bet apsaugok savo tautą nuo maro!“

¹⁸ Tada VIEŠPATIES angelas liepė Gadui pasakyti Dovydui, kad šis nueitų ir pastatytų aukurą Ornano Jabusiečio klojime. ¹⁹ Dovydas nuėjo pagal Gado žodį, kurį jis buvo perdavęs jam VIEŠPATIES vardu. ²⁰ Ornanas atsigręžė ir pamatė angelą; su juo buvę keturi jo sūnūs pasislėpė. Ornanas toliau kūlė kviečius. ²¹ Dovydas atėjo pas Ornaną. Ornanas pakėlė akis ir pamatė Dovydą. Išėjęs iš klojimo, jis puolė kniūbsčias ant žemės prie Dovydo kojų. ²² Dovydas tarė Ornanui: „Parduok man klojimo vietą, kad galėčiau pastatyti ant jo aukurą VIEŠPAČIUI. Parduok už visą kainą, idant maras būtų nugręžtas nuo žmonių.“ ²³ Ornanas Dovydui atsakė: „Imk jį. Tedaro viešpats karalius, kas gera jo akyse! Štai aš duodu jaučius deginamajai aukai, kūlimo vežėčias malkoms ir kviečių grūdų atnašai. Visa tai dovanoju!“ ­ ²⁴ „Ne, ­ atsakė Dovydas Ornanui, ­ turiu juos pirkti už visą kainą. Aš neatnašausiu VIEŠPAČIUI, kas tau priklauso, ir neaukosiu deginamųjų atnašų, kurios man nieko nekainuoja.“ ²⁵ Taigi Dovydas užmokėjo šešis šimtus sidabro šekelių pagal svorį už vietą. ²⁶ Ten Dovydas pastatė VIEŠPAČIUI aukurą ir atnašavo deginamąsias aukas bei bendravimo aukas. Jis šaukėsi VIEŠPATIES, o jis atsakė ugnimi iš dangaus ant deginamosios aukos aukuro. ²⁷ VIEŠPATS įsakė angelui sugrąžinti savo kalaviją į makštį.

²⁸ Tuomet Dovydas, matydamas, kad VIEŠPATS prie Ornano Jabusiečio klojimo jo išklausė, ten atnašavo savo aukas. ²⁹ Mat tuomet VIEŠPATIES Padangtė, kurią Mozė buvo padaręs dykumoje, ir deginamosios aukos aukuras buvo Gibeono aukštumų alke. ³⁰ Bet Dovydas negalėjo nueiti prie jos VIEŠPATIES pagarbinti, nes jį buvo apėmusi VIEŠPATIES angelo kalavijo baimė.