¹ Atžygiavęs iš Kitimų krašto ir nugalėjęs persų bei medų karalių Darijų, vietoj jo karaliumi tapo Pilypo sūnus Aleksandras Makedonietis. Pirma jis buvo tapęs Graikijos valdovu. ² Jis ėjo į daug karo žygių, paėmė daug tvirtovių ir žudė žemės karalius. ³ Taigi jis nužygiavo iki žemės pakraščių, apiplėšdamas tautą po tautos. Žemė, netekusi žado, gulėjo prie jo kojų, o jo širdis tapo išdidi ir įžūli. ⁴ Sutelkęs didžiulę kariuomenę, jis pavergė kraštus, tautas ir karalius. Jie mokėjo jam duoklę.

⁵ Bet po to, ligos paguldytas į lovą, jis jautė, kad artinasi mirtis. ⁶ Tad pasišaukęs garbingiausius pareigūnus, kurie buvo augę su juo nuo pat jaunystės, ir dar būdamas gyvas, jis padalijo jiems savo karalystę. ⁷ Aleksandras mirė, karaliavęs dvylika metų.

⁸ Jo pareigūnai perėmė karalystę, kiekvienas savo valdose. ⁹ Jam mirus, visi užsidėjo karaliaus vainikus; taip darė daugelį metų ir jų įpėdiniai, atnešdami daug nelaimių žemėje.

Antiochas Epifanas

¹⁰ Iš jų išaugo ypač nedora atžala ­ karaliaus Antiocho sūnus Antiochas Epifanas, kadaise buvęs Romoje įkaitu. Jis tapo karaliumi šimtas trisdešimt septintais graikų karalystės metais.

¹¹ Tomis dienomis Izraelyje reiškėsi vyrai, nepaisantys Įstatymo; jie suvedžiojo daug žmonių. „Eime, ­ sakė jie, ­ ir sudarykime sutartį su pagonimis, gyvenančiais visur aplink mus. Juk nuo to laiko, kai nuo jų atsiskyrėme, mus ištiko daug nelaimių.“ ¹² Šis pasiūlymas atrodė priimtinas. ¹³ Kai kurie nedelsdami nuėjo pas karalių, ir jis leido jiems įvesti pagonių gyvenimo būdą. ¹⁴ Pagonių papročiu jie pastatė Jeruzalėje gimnastikos mokyklą. ¹⁵ Pašalinę apipjaustymo ženklus, jie paliko šventąją Sandorą, pasidavė pagonių valdžiai ir parsidavė daryti pikta.

¹⁶ Įsitvirtinęs savo karalystėje, Antiochas nutarė tapti Egipto karaliumi ir valdyti dvi karalystes. ¹⁷ Tad įsiveržė į Egiptą su galingomis pajėgomis, kovos vežimais bei drambliais, raitija ir didžiuliu laivynu ¹⁸ ir puolė Egipto karalių Ptolemėją. Tai pamatęs, Ptolemėjas išsigando ir pabėgo, palikdamas daug nukautų karių. ¹⁹ Egipto žemės įtvirtinti miestai buvo paimti, ir Antiochas apiplėšė Egipto žemę.

Žydų persekiojimas

²⁰ Nugalėjęs Egiptą, šimtas keturiasdešimt trečiais metais Antiochas sugrįžo ir su didžiule kariuomene leidosi į žygį prieš Izraelį ir Jeruzalę. ²¹ Įžūliai įsiveržęs į šventovę, jis paėmė auksinį smilkalų aukurą, žvakidę su visais reikmenimis, ²² padėtinės duonos stalą, liejamųjų atnašų taures, dubenis, aukso smilkytuvus, užuolaidą, vainikus ir aukso papuošimus nuo šventyklos priekio, ją visai apnuogindamas. ²³ Jis paėmė iš jos ir auksą, ir sidabrą, ir visus brangius reikmenis. Atradęs paslėptus turtus, jis paėmė ir juos. ²⁴ Visa tai pasiėmęs, jis sugrįžo į savo kraštą. Antiochas praliejo daug kraujo ir kalbėjo su dideliu įžūlumu.

²⁵ Tada izraelitus apėmė didžiulis gedulas

visose jų gyvenvietėse;

²⁶ vadai bei seniūnai aimanavo,

merginos ir vaikinai nuleido rankas,

ir išblėso moterų grožis.

²⁷ Jaunikiai užvedė raudą,

jaunosios sėdėjo gedėdamos ant vestuvių guolių.

²⁸ Šalis drebėjo dėl savo gyventojų,

ir visi Jokūbo namai apsivilko gėda.

²⁹ Dvejiems metams praėjus, karalius atsiuntė į Judo miestus vyriausiąjį duoklės rinkėją. Jis atžygiavo į Jeruzalę su didele kariuomene. ³⁰ Kreipdamasis į juos klastingais taikiais žodžiais, jis laimėjo jų pasitikėjimą. Tada staiga užpuolė miestą ir, nuožmiai jį nuniokojęs, išžudė Izraelyje daug žmonių. ³¹ Apiplėšęs miestą, padegė jį, išgriovė namus ir išardė visas miesto sienas. ³² Moterys ir vaikai buvo paimti į nelaisvę, o galvijai pagrobti. ³³ Tada jie atstatė Dovydo miestą su aukšta bei stipria siena ir stipriais bokštais, padarydami jį savo tvirtove. ³⁴ Ten apgyvendino nusidėjėlių kariauną, Įstatymo nesilaikančius vyrus. Jie įsitvirtino, ³⁵ apsirūpino ginklais bei maisto atsargomis ir sunešė grobį, kurį buvo paėmę iš Jeruzalės. Jie tapo dideliu pavojumi.

³⁶ Iš pasalų jie grasino šventovei,

visada nedori Izraelio priešai.

³⁷ Aplink šventovę jie liejo nekaltą kraują,

teršė šventąją vietą.

³⁸ Nuo jų pradėjo išsibėgioti Jeruzalės gyventojai,

ji pavirto svetimųjų buveine.

Ji pasidarė svetima savo palikuonims,

jos vaikai ją paliko.

³⁹ Jos šventovė tapo tuščia

tarsi plyni tyrai;

jos šventės virto gedulu,

jos šabai ­ pajuoka,

jos garbė ­ panieka.

⁴⁰ Dabar jos negarbė prilygo buvusiai garbei,

jos didingumas virto gedulu.

⁴¹ Tada karalius paskelbė visai karalystei įsaką, kad visi turi būti viena tauta, kad visi turi atsisakyti savo atskirų papročių. ⁴² Visi pagonys pakluso karaliaus įsakui. ⁴³ Daugelis izraelitų mielai priėmė jo religiją, atnašaudami aukas stabams ir išniekindami šabą.

⁴⁴ Karalius išsiuntė per pasiuntinius laiškus į Jeruzalę ir Judo miestus, įsakydamas jiems sekti jų kraštui svetimais papročiais: ⁴⁵ uždrausti deginamąsias atnašas, aukas ir liejamąsias atnašas šventovėje, nešvęsti šabų ir švenčių, ⁴⁶ suteršti šventovę ir visa, kas šventa, statyti aukurus, šventoves ir alkus stabams, ⁴⁷ aukoti kiaules ir nešvarius gyvulius ir ⁴⁸ palikti savo sūnus neapipjaustytus, be to, pasidaryti nešvariais, atsiduodant viskam, kas nešvaru ir bjauru, ⁴⁹ idant lengviau užmirštų Įstatymą ir permainytų visus įsakus. ⁵⁰ O jei kas atsisakytų elgtis pagal šį karaliaus įsaką, turėjo būti nubaustas mirtimi.

⁵¹ Tokie buvo jo įsakai, paskelbti visoje karalystėje. Jis paskyrė prižiūrėtojus visai tautai ir įsakė Judo miestams iš eilės atnašauti auką. ⁵² Daugelis žmonių ­ visi atsimetėliai nuo Įstatymo ­ dėjosi prie jų, darydami pikta krašte. ⁵³ Izraelitai buvo priversti nuo jų slapstytis, kur tik galėjo rasti prieglobstį.

⁵⁴ Šimtas keturiasdešimt penktų metų kislevo mėnesio penkioliktą dieną karalius pastatė sunaikinimo pabaisą ant deginamosios atnašos aukuro. Aukurai buvo statomi ir aplinkiniuose Judo miestuose. ⁵⁵ Smilkalai buvo deginami prie namų durų ir gatvėse. ⁵⁶ Įstatymo ritiniai, užtikti pas žmones, buvo plėšomi ir deginami. ⁵⁷ Kas tik būdavo užtiktas turintis Sandoros knygą ar besilaikantis Įstatymo, tas karaliaus įsaku būdavo pasmerkiamas mirti. ⁵⁸ Mėnuo po mėnesio jie naudojo smurtą prieš visus pažeidėjus, užtiktus Izraelio miestuose. ⁵⁹ Kas mėnesį dvidešimt penktą dieną buvo atnašaujama auka ant deginamosios aukos aukuro. ⁶⁰ Moterys, leidusios apipjaustyti savo vaikus, laikantis karaliaus įsako, buvo nubaustos mirtimi ⁶¹ su kūdikiais, pakartais ant motinų kaklo. Šeimos nariai drauge su atlikusiais apipjaustymą buvo baudžiami mirtimi.

⁶² Bet daugelis Izraelyje liko tvirti ir pasiryžę nevalgyti nieko, kas nešvaru. ⁶³ Jie verčiau rinkosi mirtį, negu tapo nešvarūs dėl maisto ar išniekinę šventąją Sandorą. Ir jie buvo nubausti mirtimi. Tikrai nuožmus pyktis ištiko Izraelį.