¹ Siekite meilės, taip pat rūpestingai ieškokite dvasinių dovanų, labiausiai pranašavimo. ² Kas kalba kalbomis, ne žmonėms kalba, bet Dievui; juk niekas jo nesupranta, jis Dvasioje kalba slėpiningus dalykus. ³ O kas pranašauja, tas sako žmonėms pamokymus, paskatinimo bei paguodos žodžius. ⁴ Kas kalba kalbomis, pats save tobulina, o kas pranašauja ­ ugdo Bažnyčią. ⁵ Aš norėčiau, kad jūs visi kalbėtumėte kalbomis, bet būtų geriau, jei pranašautumėte. Kas pranašauja, yra didesnis už tą, kuris kalba kalbomis, nebent pastarasis ir aiškintų, ugdydamas Bažnyčią.

⁶ Broliai, jei aš imčiau ir ateičiau pas jus, kalbėdamas kalbomis, kokia jums būtų nauda, jeigu jums neskelbčiau apreiškimo, pažinimo, pranašystės ar mokymo? ⁷ Taip pat, jei negyvi instrumentai, pavyzdžiui, fleita ar arfa, neskleistų įvairių garsų, iš ko pažintume, kas grojama ar skambinama? ⁸ Ir jeigu trimitas duotų neaiškų garsą, kas rengtųsi į mūšį? ⁹ Tas pat tinka ir jums. Jei, kalbėdami kalbomis, netarsite aiškių žodžių, tai kaipgi bus galima suprasti, ką sakote? Jūs kalbėsite vėjams! ¹⁰ Kas žino, kiek esama įvairių kalbų pasaulyje, tačiau nėra bereikšmės kalbos. ¹¹ Tad jei aš nesuvoksiu kalbos reikšmės, būsiu kalbėtojui svetimšalis, ir kalbėtojas man bus svetimšalis. ¹² Taigi ir jūs, uoliai ieškantys Dvasios dovanų, siekite jų gausos Bažnyčiai ugdyti.

¹³ Todėl, kas kalba kalbomis, temeldžia, kad galėtų ir aiškinti. ¹⁴ Jei meldžiuosi kalba, meldžiasi mano dvasia, o protas lieka bevaisis. ¹⁵ Ką daryti? Aš melsiuosi dvasia ir melsiuosi protu; giedosiu dvasia ir giedosiu protu. ¹⁶ Jei tu šlovini dvasia, tai kaipgi tavo padėkos maldai pridurs „amen“ pašalinis, kuris nesupranta, ką tu kalbi? ¹⁷ Gal tu ir gražiai dėkoji, bet kitam iš to nėra naudos.