¹ Karalius Dovydas buvo pasenęs ir amžingas ir, nors patalais apklotas, sušilti nebegalėdavo. ² Jo dvariškiai vienas po kito kalbėjo jam: „Leisk mums surasti savo viešpačiui karaliui jauną mergelę. Tetarnauja ji karaliui ir tebūna jo slaugė. Temiega ji tavo glėbyje, kad mūsų viešpačiui karaliui būtų šilta.“ ³ Paieškoję gražios mergaitės visoje Izraelio žemėje, jie surado Abišagą Šunemietę ir atvedė pas karalių. ⁴ Mergaitė buvo labai graži. Ji tapo karaliaus slauge ir tarnavo jam, bet karalius su ja nesuėjo.

⁵ Tuo tarpu Hagitos sūnus Adonijas aukštinosi, sakydamas: „Aš būsiu karaliumi!“ Jis pasirūpino sau vežimų ir raitelių bei penkiasdešimt vyrų bėgikų palydą. ⁶ Tėvas niekada nebuvo jo baręs ar klausęs: „Kodėl taip elgiesi?“ Adonijas buvo gimęs po Abšalomo ir labai dailios išvaizdos. ⁷ Jis pasitarė su Cerujos sūnumi Joabu ir kunigu Abjataru; jiedu rėmė Adoniją. ⁸ Bet kunigas Cadokas, Jehojados sūnus Benajas, pranašas Natanas, Šimis, Rėjas ir Dovydo galiūnai Adonijo nepalaikė.

⁹ Prie Zoheleto akmens netoli En Rogelio Adonijas surengė avių, jaučių ir nupenėtų veršių aukojimo iškilmę. Jis susikvietė visus savo brolius, karaliaus sūnus, ir visus Judo giminės karaliaus dvariškius, ¹⁰ bet nepakvietė nei pranašo Natano, nei Benajo, nei galiūnų, nei savo brolio Saliamono.

Saliamonas skelbiamas karaliumi

¹¹ Natanas kreipėsi į Saliamono motiną Batšebą: „Ar negirdėjai, kad Hagitos sūnus Adonijas tapo karaliumi, o mūsų viešpats Dovydas apie tai nė nežino? ¹² Tad prašyčiau paklausyti mano patarimo, eiti gelbėti savo gyvastį ir gyvastį savo sūnaus Saliamono. ¹³ Tučtuojau eik pas karalių Dovydą ir sakyk: ‘Mano viešpatie karaliau, argi neprisiekei savo tarnaitei, tardamas: „Po manęs tavo sūnus Saliamonas bus karaliumi, jis sėdės mano soste“? Tad kodėl Adonijas tapo karaliumi?’ ¹⁴ Tuomet, tau dar tebekalbant su karaliumi, įeisiu aš ir patvirtinsiu po tavęs, ką tu pasakei.“

¹⁵ Batšeba įėjo pas karalių į kambarį. Karalius buvo labai senas. Abišaga Šunemietė tuo metu jam patarnavo. ¹⁶ Batšeba žemai nusilenkė, pareikšdama pagarbą karaliui. „Ko norėtum?“ ­ paklausė karalius. ¹⁷ Ji atsakė: „Mano viešpatie, tu prisiekei savo tarnaitei VIEŠPAČIU, savo Dievu, tardamas: ‘Po manęs tavo sūnus Saliamonas bus karaliumi, jis sėdės mano soste.’ ¹⁸ Bet dabar, žiūrėk, Adonijas pasidarė karaliumi, nors tu, mano viešpatie karaliau, nieko apie tai nežinai. ¹⁹ Surengęs jaučių, nupenėtų veršių bei gausybės avių aukojimo iškilmę, jis pasikvietė visus karaliaus vaikus, kunigą Abjatarą ir kariuomenės vadą Joabą, bet tavo tarno Saliamono nepakvietė. ²⁰ Taigi visos Izraelio akys žiūri į tave, viešpatie karaliau, kad jiems pasakytum, kas po tavęs turi sėdėti mano viešpaties karaliaus soste. ²¹ Antraip, mano viešpačiui karaliui užmigus su protėviais, aš ir mano sūnus Saliamonas būsime laikomi nusikaltusiais.“

²² Dar jai tebesikalbant su karaliumi, atėjo pranašas Natanas. ²³ Karaliui buvo pranešta: „Štai pranašas Natanas.“ Įėjęs pas karalių, jis pareiškė pagarbą karaliui, nusilenkdamas iki žemės. ²⁴ Natanas tarė: „Mano viešpatie karaliau, ar tu pasakei: ‘Po manęs Adonijas bus karaliumi, jis sėdės mano soste’? ²⁵ Juk šiandien jis nuėjo ir surengė jaučių, nupenėtų veršių ir gausybės avių aukojimo iškilmę, sukviesdamas visus karaliaus vaikus, kariuomenės vadą Joabą ir kunigą Abjatarą. Kaip tik dabar jie, valgydami ir gerdami jo akivaizdoje, šaukia: ‘Tegyvuoja karalius Adonijas!’ ²⁶ Bet nei manęs, tavo tarno, nei kunigo Cadoko, nei Jehojados sūnaus Benajo, nei tavo tarno Saliamono jis nepakvietė. ²⁷ Ar tai buvo padaryta mano viešpaties karaliaus įsakymu, nenurodant savo tarnui, kas turėtų po jo sėdėti mano viešpaties karaliaus soste?“

²⁸ Karalius Dovydas atsakė: „Pašaukite pas mane Batšebą!“ Jai atėjus karaliaus akivaizdon ir atsistojus prieš karalių, ²⁹ karalius prisiekė, tardamas: „Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris išgelbėjo mane iš visų nelaimių! ³⁰ Kaip aš tau prisiekiau VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu: ‘Po manęs tavo sūnus Saliamonas bus karalius, vietoj manęs jis sėdės mano soste’, ­ taip šiandien ir įvykdysiu.“ ³¹ Tada Batšeba nusilenkė iki žemės, reikšdama karaliui pagarbą, ir tarė: „Amžinai tegyvuoja mano viešpats karalius Dovydas!“

³² Karalius Dovydas tarė: „Pašaukite pas mane kunigą Cadoką, pranašą Nataną ir Jehojados sūnų Benają!“ Jiems atėjus karaliaus akivaizdon, ³³ karalius tarė: „Pasiimkite savo valdovo tarnus, užsodinkite mano sūnų Saliamoną ant mano mulo ir nuveskite prie Gihono. ³⁴ Tepatepa jį Izraelio karaliumi kunigas Cadokas ir pranašas Natanas. Tuomet pūskite ragą ir šaukite: ‘Tegyvuoja karalius Saliamonas!’ ³⁵ Atžygiuokite tada paskui jį. Teateina jis ir teatsisėda į mano sostą. Karaliumi vietoj manęs bus jis, nes aš jį paskyriau valdovu Izraeliui ir Judui.“ ­ ³⁶ „Tebūna taip, ­ atsakė Jehojados sūnus Benajas karaliui, ­ tepatvirtina tai VIEŠPATS, mano viešpaties karaliaus Dievas. ³⁷ Kaip VIEŠPATS buvo su mano viešpačiu karaliumi, taip tebūna jis su Saliamonu. Teišaukština jo sostą net labiau už mano viešpaties karaliaus Dovydo sostą.“

³⁸ Tada kunigas Cadokas, pranašas Natanas, Jehojados sūnus Benajas ir keretai bei peletai nuėjo, užsodino Saliamoną ant karaliaus Dovydo mulo ir nuvedė prie Gihono. ³⁹ Ten kunigas Cadokas, paėmęs iš Padangtės aliejaus ragą, patepė Saliamoną. Po to jie papūtė ragą, ir visi žmonės sušuko: „Tegyvuoja karalius Saliamonas!“ ⁴⁰ Tada visi žmonės žygiavo paskui jį, pūsdami trimitus ir džiūgaudami, kad nuo jų triukšmo net žemė plyšo.

⁴¹ Išgirdę tą triukšmą, Adonijas ir visi jo svečiai jau buvo baigę vaišintis. Girdėdamas rago gaudesį, Joabas tarė: „Kodėl ūžauja miestas?“ ⁴² Jam dar tebekalbant, atėjo kunigo Abjataro sūnus Jehonatanas. „Eik šen, ­ tarė Adonijas, ­ juk esi patikimas vyras. Tu tikrai atneši gerų žinių.“ ⁴³ Jehonatanas atsakė Adonijui: „Deja ne, nes mūsų viešpats karalius Dovydas karaliumi padarė Saliamoną. ⁴⁴ Su juo karalius pasiuntė kunigą Cadoką, pranašą Nataną, Jehojados sūnų Benają ir keretus bei peletus; jie užsodino jį ant karaliaus mulo; ⁴⁵ kunigas Cadokas ir pranašas Natanas patepė jį karaliumi prie Gihono; iš ten jie žygiavo taip džiūgaudami, kad visas miestas ūžavo. Tą triukšmą girdėjote. ⁴⁶ Dabar karaliaus soste jau sėdi Saliamonas. ⁴⁷ Be to, karaliaus dvariškiai, atėję mūsų karaliaus Dovydo pasveikinti, sakė: ‘Tepadaro Dievas Saliamono vardą garsesnį už tavo vardą, teišaukština jo sostą labiau už tavo sostą.’ O karalius, savo guolyje pagarbinęs Dievą, ⁴⁸ šitaip meldėsi: ‘Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kuris parūpino mano sostui įpėdinį, kol dar mano akys gali matyti.’“

⁴⁹ Nusigandę visi Adonijo svečiai pakilo, ir kiekvienas nuėjo savo keliu. ⁵⁰ Bijodamas Saliamono, Adonijas tučtuojau nuėjo [į Padangtę] ir laikėsi aukuro ragų. ⁵¹ Saliamonui buvo pranešta: „Adonijas bijo Saliamono ir laikosi aukuro ragų, sakydamas: ‘Tegu karalius Saliamonas man pirma prisiekia, kad neužmuš savo tarno kalaviju.’“ ⁵² Saliamonas atsakė: „Jeigu jis dorai elgsis, nė vienas plaukas jam nuo galvos nenukris žemėn, bet jeigu užsitrauks kaltę, turės mirti.“ ⁵³ Karalius Saliamonas pasiuntė žmones paimti jį nuo aukuro. Atėjęs jis išreiškė pagarbą karaliui Saliamonui, o Saliamonas tarė: „Eik į savo namus.“