¹ Tą pačią dieną Tobitas, prisiminęs pinigus, pasidėtus pas Gabaelį Rages mieste, Medijoje, ² sau tarė: „Štai prisiprašiau mirties. Argi nereikėtų prieš mirštant pasišaukti Tobiją ir pasakyti jam apie pinigus?“ ^3 [i1]Jis tad pašaukė ir, Tobijui pas jį atėjus, tarė: „Mano sūnau, kai numirsiu, mane prideramai palaidok. Rūpinkis savo motina ir nepalik jos per visas jos gyvenimo dienas. Daryk visa, kas tik jai patinka, ir niekuo neužduok jai širdies. ⁴ Atsimink, mano sūnau, kad ji pakėlė daug pavojų, tau dar jos įsčiose tebesant. O kai ji numirs, palaidok ją šalia manęs tame pačiame kape.

⁵ Per visas savo dienas, mano sūnau, atsimink VIEŠPATĮ, mūsų Dievą, ir suvaldyk kiekvieną norą nusidėti ar sulaužyti jo įsakymus. Daryk gerus darbus per visas savo gyvenimo dienas ir niekad neik neteisumo keliais. ^6 [i2]Jeigu teisingai gyvensi, visi tavo darbai tau seksis. Visiems, vykdantiems teisumą, ⁷ duok išmaldos iš savo mantos ir neleisk savo akiai šykštauti, kai duodi išmaldą. Nenusuk savo veido nė nuo vieno vargšo, ir Dievo veidas nebus nugręžtas nuo tavęs. ⁸ Jeigu turi daug mantos, duok išmaldą iš savo pertekliaus; jeigu mažai, nebijok duoti iš to, ką turi. ⁹ Taip darydamas, tu susikrausi didelį turtą nelaimės dienai. ¹⁰ Juk išmalda išlaisvina nuo mirties ir išgelbsti žmogų nuo žengimo į tamsiąją buveinę. ¹¹ Iš tikrųjų išmalda visiems, ją duodantiems, yra vertinga atnaša Aukščiausiojo akivaizdoje.

¹² Saugokis, mano sūnau, nuo bet kokio palaido elgesio. Visų pirma išsirink žmoną iš savo protėvių palikuonių. Nevesk moters svetimtautės, kuri nėra iš tavo tėvo giminės, nes mes esame pranašų palikuonys. Atsimink, mano sūnau, kad Nojus, Abraomas, Izaokas ir Jokūbas, mūsų proseniai, visi paėmė žmonas iš savo giminaičių. Jie buvo palaiminti per savo vaikus. Atsimink, kad jų palikuonys paveldės kraštą. ¹³ Tad ir tu, mano sūnau, mylėk savuosius. Nebūk išdidus savo širdyje su giminaičiais, savo tautiečių sūnumis ir dukterimis, atsisakydamas imti iš jų sau žmoną. Juk išdidumas yra pragaištis ir didelė negerovė, o dykinėjimas žlugdo ir neša skaudų neturtą, nes dykinėjimas yra bado motina.

¹⁴ Nesulaikyk iki kitos dienos atlygio savo darbininkams, bet tuojau pat jiems užmokėk. Jeigu tarnauji Dievui, gausi atpildą. Prižiūrėk save, mano sūnau, visame, ką tu darai, ir tvardyk visą savo elgesį. ¹⁵ Kas tau nepatinka, to ir kitam nedaryk. Negerk be saiko vyno, į kelionę nesileisk girtas. ¹⁶ Dalykis savo maistu su išalkusiais ir savo drabužiais su nuogaisiais. Išdalyk savo perteklių kaip išmaldą ir neleisk savo akiai šykštauti, kai duodi išmaldą. ^17 [i3]Būk dosnus su savo duona ir vynu ant teisiųjų kapų, bet nedalyk jų nusidėjėliams.

¹⁸ Ieškok kiekvieno išmintingo žmogaus patarimo ir niekad neniekink jokio naudingo pamokymo. ^19 [i4]Visad šlovink VIEŠPATĮ Dievą, prašyk jo ištiesinti tavo kelius ir suteikti sėkmę visoms tavo pastangoms bei užmojams. Nes išmintis nėra nuosavybė tautų, pats VIEŠPATS suteikia joms gerą supratimą. Bet jeigu jis kitaip patvarko, tuomet jis nubloškia į giliausią mirusiųjų pasaulio dugną. Dabar tad, mano vaikeli, atsimink mano įsakymus ir neleisk, kad jie išblėstų tavo širdyje.

²⁰ Pagaliau, mano sūnau, aš turiu tau pasakyti, kad esu padėjęs dešimt sidabrinių talentų pas Gabrio sūnų Gabaelį Rages mieste, Medijoje. ²¹ Nenuogąstauk, mano sūnau, dėl mūsų neturto. Tu būsi turtingas žmogus, jeigu bijosi Dievo, vengsi bet kokios nuodėmės ir darysi, kas patinka VIEŠPAČIUI, tavo Dievui“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>