1 VIEŠPATIE, Tėve ir mano gyvenimo Valdove, nepalik manęs jų užgaidoms ir neleisk man per jas nupulti! 2 Kas laikys paruoštą botagą mano mintims ir drausmės rykštę mano širdžiai, kad nereikėtų gailėtis manęs klystančio ir neliktų nepastebėtos mano nuodėmės? 3 Tuomet mano klaidų nepadaugėtų ir mano nuodėmių nesusikauptų; tuomet neparpulčiau prieš savo priešininkus ir nedžiūgautų dėl to mano priešas. 4 VIEŠPATIE, Tėve ir mano gyvenimo Dieve, neleisk man turėti išpuikėlio akių, 5 atitolink nuo manęs pikto geismą. 6 Teneapima manęs nei noras apsiryti, nei geiduliai, teneužvaldo manęs gėdingi norai. Liežuvio valdymas 7 [i1]Klausykitės, mano vaikai, pamokymo apie kalbėjimą, nes kas jo laikosi, nepateks į pinkles. 8 Nusidėjėlis sugaunamas jo paties lūpomis; suklumpa jomis keikūnas ir akiplėša. 9 Nepratink savo burnos prisiekinėti nei be reikalo Šventojo vardą tarti. 10 Juk kaip nuolat prižiūrimas vergas[i2] nebus be randų, taip žmogus, nuolat prisiekinėjantis ir tariantis Vardą, niekad nebus apvalytas nuo nuodėmės. 11 Kas dažnai prisiekia, kaupia sau kaltę; rykštė nepaliks jo namų. Jei neteisingai prisiekia, užsitraukia kaltę; o jei nepaiso savo įsipareigojimo, dvigubai nusideda. Jei kreivai prisiekia, negali būti pateisintas, ir jo namai neatsigins negandų. 12 Yra žodžių, kurie nusipelno mirties; tegu jie niekad nebūna girdimi Jokūbo pavelde! Juk tokie žodžiai yra svetimi pamaldiems žmonėms: nuodėmėje jie niekad nesivolios. 13 Neleisk savo burnai apsiprasti su storžieviška kalba, nes joje glūdi nuodėmingi žodžiai. 14 Atsimink savo tėvą ir motiną, kai sėdi tarp didžiūnų, kitaip gali jų akivaizdoje užsimiršti ir elgtis kaip kvailys iš blogo įpročio, paskum norėtum, kad verčiau nebūtumei gimęs, ar keiktum savo gimimo dieną. 15 Kas yra įpratęs vartoti keiksmažodžius, nesudrausmins savęs per visą savo gyvenimą. 16 [i3]Dvi žmonių rūšys gausina nuodėmes, o trečioji[i4] užsitraukia pyktį. Deganti aistra yra liepsnojanti ugnis – neužgesinama, kol visiškai neperdega; žmogus, atsidavęs gašlumui su giminėmis, – niekad nesiliaus, kol ta ugnis jo nesudegins. 17 Ištvirkėlis, kuriam kiekviena duona saldi, – niekad nesiliaus, kol nenumirs. Ištvirkavimas 18 Žmogus, išniekinantis savo vedybinį guolį, sako sau: „Kas gali mane matyti? Tamsa mane supa, sienos mane slepia. Niekas manęs nemato. Kam gi man rūpintis? Aukščiausiasis mano nuodėmių neatsimins“. 19 Jo baimė ribojasi žmonių akimis, ir jis nesupranta, kad VIEŠPATIES akys yra dešimt tūkstančių kartų šviesesnės už saulę, mato visus žmogaus kelius ir įžvelgia į slapčiausius užkampius. 20 Tas, Kuris pažįsta kūrinius dar prieš jų buvimą, pažįsta juos visus ir tada, kai jie buvo sukurti. 21 [i5]Toks žmogus bus apkaltintas miesto gatvėse; ten, kur mažiausiai įtars, jis bus sugautas. Svetimautoja 22 Taip yra ir moteriai, kuri neištikima savo vyrui ir apdovanoja jį įpėdiniu, savo sūnumi iš svetimo. 23 Juk visų pirma ji nepakluso Aukščiausiojo Įstatymui; antra, ji nusikalto savo vyrui; trečia, savo palaidu elgesiu nusikalto svetimavimu ir pagimdė kito vyro vaikus. 24 [i6]Ji pati bus atvesta į bendruomenės sueigą, ir jos vaikai turės dėl to kentėti. 25 Jos vaikai neįleis šaknų, ir jos šakos neduos vaisių. 26 Ji paliks prakeiktą atminimą, ir jos gėda niekad nebus ištrinta. 27 Taip visi ją pergyvenusieji supras, kad nėra nieko geresnio už pagarbią VIEŠPATIES baimę ir nieko saldesnio už klusnumą VIEŠPATIES įsakymams. 28 {Dievo sekimas – neša didelę garbę; ir būti jo priimtam reiškia ilgą gyvenimą.} | 
