A
I 1 [i1]Atpildo Dieve, VIEŠPATIE, atpildo Dieve, pasirodyk! 2 Pakilk, žemės teisėjau, duok įžūliesiems, ką jie užsidirbo! 3 VIEŠPATIE, kaip dar ilgai nedorėliai, kaip dar ilgai nedorėliai džiūgaus? 4 Įžūliai kalba ir giriasi, puikuojasi visi piktadariai. II 5 VIEŠPATIE, jie mindžioja tavo tautą, tavo paveldą engia. 6 Užmuša našlę ir ateivį, žudo našlaitį, 7 ir jie mano: „VIEŠPATS to nemato, Jokūbo Dievui tai nerūpi“. III 8 Būkite atidūs jūs, žmonijos bukapročiai! Kvailiai, kada jūs įgysite išminties? 9 Nejau tas, kuris davė ausis, negirdės? Nejau tas, kuris įdėjo akis, nematys? 10 Argi nebaudžia tas, kuris drausmina tautas ir moko žmoniją išminties? 11 VIEŠPATS žino žmonių užmojus, – jis žino, kad jie tik kvėptelėjimas. B
I 12 Laimingas žmogus, kurį tu, VIEŠPATIE, drausmini, kurį mokai savo įsakymų, 13 norėdamas duoti jam ramybės varguose, kol nedorėliui duobė kasama. 14 Juk VIEŠPATS neapleis savo tautos, nepaliks paveldo savo. 15 Juk teismo nuosprendis[i2] bus vėl teisingas, ir visi doros širdies žmonės jį vykdys. II 16 Kas apgins mane nuo šių nedorėlių, kas užstos mane prieš šiuos piktadarius? 17 Jei VIEŠPATS man nepadėtų, netrukus gyvenčiau tyliame kape. 18 Kai manau: „Mano koja slysta“, – tavo gerumas, VIEŠPATIE, mane stiprina. 19 Kai esu neramus ir susirūpinęs, tu mane paguodi ir pralinksmini. III 20 Tu negali būti bičiulis nedorų teisėjų, kurie sukuria naštas įstatų. 21 Jie sąmokslauja prieš teisiojo gyvastį ir mirčiai pasmerkia žmogų nekaltą. 22 Betgi VIEŠPATS yra mano tvirtovė ir mano Dievas – mano užuovėjos Uola. 23 Jis atmokės jiems už jų darbus nedorus, už jų nedorumą juos sunaikins. VIEŠPATS, mūsų Dievas, juos sunaikins. | 
