I 1 [i1]Kas tik gyvena Aukščiausiojo pastogėje, pasilieka Visagalio pavėsy, 2 sakys VIEŠPAČIUI: „Mano Dieve, mano prieglauda ir tvirtove, tavimi pasitikiu!“ 3 Juk jis yra tas, kuris tave išgelbės nuo medžiotojo kilpos ir nuo mirtį nešančio maro. 4 Savo sparnų plunksnomis jis tave uždengs, – po jo sparnais rasi prieglaudą, jo ištikimybė yra dengiantis skydas. 5 Nereikės tau bijoti nakties klaiko nei strėlės, iššautos dieną, 6 nei maro, sėlinančio tamsoje, nei rykštės, čaižančios vidudienį. 7 Nors tūkstantis kristų tavo kairėje ir dešimt tūkstančių – dešinėje, bet tavęs niekas nepasieks. 8 [i2]Tu žiūrėsi ir matysi, kokia bausmė ištinka nedorėlius. 9 Tu pasirinkai VIEŠPATĮ savo prieglauda, Aukščiausiąjį savo užuovėja, 10 užtat neištiks tavęs žala, nepalies tavo palapinės nelaimė. 11 Juk jis[i3] palieps savo angelams, kad saugotų tave visur, kur tik eitumei. 12 Savo rankomis jie neš tave, kad kojos į akmenį neužsigautum. 13 Sumindžiosi liūtą ir gyvatę, sutrypsi liūtuką ir slibiną. II 14 „Kas mane myli, tą gelbėsiu, – saugosiu jį, nes jis žino mano vardą. 15 Kai jis manęs šauksis, jo išklausysiu, – su juo būsiu varge, jį išgelbėsiu, pagerbsiu. 16 Pasotinsiu jį ilgu amžiumi, pagirdysiu jį savo išganymu“. | 
