1 [i1]Chorvedžiui. Dovydo, VIEŠPATIES tarno, psalmė. I 2 Nuodėmė šnabžda giliai širdyje nedoram žmogui, kuris nepuoselėja Dievo baimės. 3 Kadangi apie save taip gerai mano, jis tikisi, kad jo kaltė negali būti aptikta ir nubausta.[i2] 4 Visa, ką jis sako, yra pikta ir apgaulinga, – nebemoka išmintingai elgtis, gera daryti. 5 Sumano pikta dar lovoje, eina kreivu keliu, to, kas pikta, nevengia. II 6 VIEŠPATIE, tavo gerumas siekia dangų, tavo ištikimumas – debesis. 7 Tavo teisumas – kaip Dievo kalnai,[i3] tavo sprendimai – kaip jūros gelmės. VIEŠPATIE, tu rūpiniesi žmogumi ir gyvuliu! 8 Dieve, koks brangus tavo gerumas! Tavo sparnų pavėsyje mes randame užuovėją. 9 Vaišinamės tavo Namų valgio gausa, girdai mus iš savo gėrybių upės. 10 Tu esi gyvenimo šaltinis, tavo šviesoje matome šviesą.[i4] III 11 Teik savo ištikimą meilę tave pažįstantiems ir teisumą doros širdies žmonėms. 12 Įžūlaus žmogaus koja tenepasiveja manęs, nedorėlio ranka manęs tenestumdo 13 Antai, nedorėliai guli kniūbsti, – parblokšti, atsikelt nebegali. | 
