BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2024 03 29 Penktad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998)

PsalmynasSkyrius: 107

 Psalmynas
  
 E. PENKTOJI KNYGA
  
 Dievas – užuovėja nelaimėje
  
Ps 107

1 [i1] [i2]„Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras, –

jo ištikima meilė amžina“.

2 Taip tesako VIEŠPATIES atpirktieji – tie,

kuriuos jis atpirko iš vargo,

3 surinko iš svetimų šalių –

iš Rytų ir Vakarų, iš Šiaurės ir Pietų.

A

I

4 Vieni klajojo dykumoje, tyruose, –

miesto, kuriame galėtų įsikurti, nerado.

5 Alkani ir ištroškę,

tik gyvastį nešiojo.

6 Tada jie, kęsdami vargą, šaukėsi VIEŠPATIES,

ir jis išgelbėjo juos iš jų bėdų.

7 Vedė juos tiesiu keliu,

kol jie pasiekė gyvenamą miestą.

8 Tedėkoja VIEŠPAČIUI už jo gerumą,

už jo nuostabius darbus žmonijai,

9 nes jis patenkino trokštančius

ir alkstantiems davė gėrybių.

II

10 Kiti sėdėjo niūrioje tamsoje,

belaisviai vargani, surakinti grandinėm,

11 nes buvo maištavę prieš VIEŠPATIES žodžius

ir paniekinę Aukščiausiojo užmojį.

12 Jų širdį sutramdė kančia, –

jie sukniubo, ir nebuvo kas padėtų.

13 Tada jie, būdami varge, šaukėsi VIEŠPATIES,

ir jis išgelbėjo juos iš jų nelaimės.

14 Išvedė juos iš niūriosios tamsos

ir sutraukė jų pančius.

15 Tedėkoja VIEŠPAČIUI už jo ištikimą meilę,

už nuostabius darbus žmonijai,

16 nes jis pralaužia varinius vartus

ir sunaikina jų geležines velkes.

III

17 Vieni buvo pasiligoję dėl savo nuodėmingo kelio

ir už savo kaltes turėjo kentėti.

18 Į maistą jie negalėjo net pažiūrėti, –

jie buvo arti mirties vartų.

19 Tada jie, būdami varge, šaukėsi VIEŠPATIES,

ir jis išgelbėjo juos iš bėdos.

20 Siuntė savo žodį jiems išgydyti

ir išgelbėti nuo žūties.

21 Tedėkoja VIEŠPAČIUI už jo ištikimą meilę,

už jo nuostabius darbus žmonijai.

22 Teatnašauja padėkos aukas

ir teskelbia jo darbus džiugesio giesmėmis.

IV

23 Kiti plaukė laivais į jūrą,

uždarbiavo didžiuose vandenyse.

24 Jie matė VIEŠPATIES darbus –

jo nuostabius veiksmus gelmėse.

25 Jam paliepus, įsišėlo audros

ir pašiaušė aukštas jūros bangas.

26 Jie kilo aukštyn lig dangaus, nėrė žemyn į gelmes, –

širdis jiems stiro iš baimės.

27 Tarsi girti jie svyravo ir svirduliavo –

suglumę nebežinojo, ką daryti.

28 Tada jie, būdami pavojuje, šaukėsi VIEŠPATIES,

ir jis išgelbėjo juos iš nelaimės.

29 Šėlstančią audrą jis nuramino,

ir jūros bangos buvo nutildytos.

30 Jie džiaugėsi nurimusia jūra,

ir jis nuvedė juos į jų prekybos uostą.

31 Tedėkoja VIEŠPAČIUI už jo ištikimą meilę,

už nuostabius darbus žmonijai.

32 Teaukština jį tautos sueigoje,

tešlovina jį seniūnų taryboje.

B

33 Jis pavertė upes dykuma,

vandens šaltinius – išdžiūvusia žeme,

34 vešlų kraštą – druskingais pelkynais

už jo gyventojų nedorumą.

35 Jis pavertė dykumą vandens tvenkiniais,

išdžiūvusią žemę – srūvančiais šaltiniais.

36 [i3]Alkanus žmones ten apgyvendino,

ir jie pasistatė sau miestą.

37 Jie sėjo laukus, veisė vynuogynus

ir nuėmė gausų derlių.

38 Jo laiminami jie labai dauginosi;

jų galvijų bandoms jis neleido sumažėti.

39 Jie sumenko ir buvo pažeminti

per priespaudą, skurdą ir kančią.

40 Betgi tas, kuris lieja panieką ant didžiūnų

ir varo juos klajoti po negyvą dykynę,

41 išgelbėjo beturčius iš skurdo

ir jų šeimas pagausino lyg kaimenes.

42 Dorieji tai mato ir džiaugiasi;

visų nedorėlių burna užsičiaupia.

43 Išmintingas žmogus pastebės šiuos dalykus, –

jis mąstys apie VIEŠPATIES

ištikimą meilę.

  
Išnašos:
1Ps 107,1-107,43: Be įžangos (žr. 1-3 eilutes), kurioje žmonės dėkoja Dievui už parvedimą iš tremties, ši psalmė turi dvi dalis. Pirmoje dalyje (žr. 4-32 eilutes), kurios kiekvienas posmas turi tą patį priegiesmį, Dievas yra šlovinamas kaip tas, kuris padeda ir gelbsti dykumos klajoklius (I), belaisvius (II), ligonius (III), audros varginamus jūreivius (IV). Antroje dalyje (žr. 33-43 eilutes) mąstoma apie apvaizdų Dievą, paverčiantį dykumą derlingais laukais (žr. 33-35 eilutes), kuriuose beturčiai randa gerovę (žr. 36-38 eilutes), ir kaip rūpinasi beturčiais (žr. 39-41 eilutes). Visa ateina iš apvaizdaus Dievo rankos (žr. 42-43 eilutes).
2Ps 107,1: Norminis Šventyklos liturgijos kvietimas maldai. Žr. 1 Kr 16,34; Ps 118,1; 136,1; Jer 33,11; Dan 3,89; 1 Mak 4,24.
3Ps 107,36-107,41: Nors atrodo, kad šie žodžiai siejasi apskritai su Dievo Apvaizda, psalmininkas turbūt turėjo mintyje Pažado Žemės užkariavimą ir izraeliečių įsikūrimą (žr. 36-39 eilutes), nuožmius asirų ir babiloniečių invazijų laikotarpius (žr. 39 eilutę), paskutinio Judo karaliaus pažeminimą ir tremtį (žr. 40 eilutę) ir Ziono atstatymą po tremties (žr. 41 eilutę).
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

PsalmynasSkyrius: 107