| Mt 15 | Ginčas dėl papročių 1 Kartą prie Jėzaus prisiartino Rašto aiškintojų[i1] ir fariziejų iš Jeruzalės ir paklausė: 2 „Kodėl tavo mokiniai laužo prosenių paprotį? Jie prieš valgį nesimazgoja rankų“.[i2] 3 Jis atsakė: „O kodėl jūs laužote Dievo įsakymą dėl savojo papročio?! 4 Juk Dievas yra įsakęs: Gerbk savo tėvą ir motiną! ir: Kas keiktų tėvą ar motiną, mirte tenumiršta![i3] 5 O jūs sakote: 'Kas pasakė tėvui ar motinai: – Tebūnie dovana šventyklai, kuo turėčiau tave sušelpti, – 6 tas gali nepagerbti tėvo ir motinos'. Taip jūs niekais verčiate Dievo liepimą dėl savojo papročio. 7 Veidmainiai! Gerai apie jus pranašavo Izaijas: 8 Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. 9 Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų“. Tikrasis švarumas 10 Paskui, sušaukęs minią, jis kalbėjo: „Klausykite ir supraskite! 11 Ne kas patenka į burną, suteršia žmogų, bet kas išeina iš burnos, tai suteršia žmogų“.[i4] 12 Tuomet priėję mokiniai pranešė: „Ar žinai, kad fariziejai pasipiktino išgirdę tuos žodžius?“ 13 Jis atsakė: „Kiekvienas augalas, kurio nesodino mano dangiškasis Tėvas, bus išrautas. 14 Palikite juos: jie akli aklųjų vadovai. O jeigu aklas aklą ves, abu į duobę įkris“. 15 Petras paprašė: „Išaiškink mums palyginimą“. 16 Jėzus atsakė: „Ar ir jūs vis dar esate be nuovokos?! 17 Argi nesuprantate, kad visa, kas patenka į burną, eina į pilvą ir išmetama laukan? 18 O kas išeina iš burnos, eina iš širdies, ir tai suteršia žmogų. 19 Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai. 20 Šitie dalykai suteršia žmogų, o valgymas nemazgotomis rankomis žmogaus nesuteršia“. Kananietės merginos išgydymas 21 Iš ten išėjęs, Jėzus pasitraukė į Tyro ir Sidono sritį.[i5] 22 Ir štai iš ano krašto atėjo viena moteris kananietė ir šaukė: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“ 23 Bet Jėzus neatsiliepė. Tuomet priėjo mokiniai ir ėmė jį prašyti: „Išklausyk ją, nes ji sekioja iš paskos šaukdama!“ 24 Jėzus tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“. 25 Tada moteris pribėgusi puolė ant žemės, maldaudama: „Viešpatie, padėk man!“ 26 Jis atsakė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“. 27 O ji sako: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo“. 28 Tuomet Jėzus tarė jai: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai“. Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko. Antrasis duonos padauginimas 29 Iš ten išėjęs, Jėzus atvyko prie Galilėjos ežero. Jis užkopė ant kalno ir atsisėdo. 30 Prie jo susirinko didžiulė minia, kuri atsigabeno su savimi raišų, luošų, aklų, nebylių ir daugel kitokių. Žmonės suguldė juos prie Jėzaus kojų, o jis pagydė juos. 31 Minia stebėjosi, matydama nebylius kalbančius, luošius pasveikstančius, raišius tiesiai vaikščiojančius ir akluosius reginčius. Ir garbino žmonės Izraelio Dievą. 32 Susišaukęs mokinius, Jėzus tarė: „Gaila man minios, nes jau tris dienas žmonės pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti. Aš nenoriu paleisti jų alkanų, kad nenusilptų kelyje“. 33 Mokiniai jam atsakė: „Iš kur mums imti dykumoje tiek duonos, kad galėtume pasotinti šitokią minią?“ 34 Jėzus paklausė „Kiek turite duonos?“ Jie atsakė: „Septynis kepaliukus ir kelias žuveles“.[i6] 35 Jis liepė žmonėms susėsti ant žemės. 36 Tada paėmė septynis duonos kepaliukus ir žuvis, sukalbėjo padėkos maldą, laužė ir davė mokiniams, o mokiniai žmonėms. 37 Visi valgė ir pasisotino. Ir surinko nulikusius kąsnelius, iš viso septynis pilnus krepšius. 38 O valgytojų buvo apie keturis tūkstančius vyrų, be moterų ir vaikų. 39 Paleidęs minią, jis sėdo į valtį ir nuplaukė į Magadano sritį. |
