| Jon 4 | 1 Tai Joną labai suerzino. Jis buvo įširdęs.[i1] 2 Todėl meldėsi VIEŠPAČIUI ir sakė: „O VIEŠPATIE! Argi ne tai sakiau dar savo šalyje būdamas? Dėl to iš pradžių ir į Taršišą bėgau, nes žinojau, kad tu esi maloningas ir gailestingas Dievas, kantrus ir pilnas ištikimos meilės, pasiruošęs atleisti. 3 Taigi, VIEŠPATIE, maldauju, atimk man gyvybę, nes man geriau mirti, negu gyventi“. 4 O VIEŠPATS jam tarė: „Ar dera tau taip širsti?“ 5 Tuomet Jona išėjo iš miesto, apsistojo rytinėje jo pusėje ir pasidarė sau pastogę. Atsisėdęs jos pavėsyje, laukė norėdamas pamatyti, kas toliau atsitiks miestui. 6 VIEŠPATS Dievas parūpino moliūgą,[i2] išaugindamas jį virš Jonos, kad būtų pavėsis jo galvai ir apgintų jį nuo blogos nuotaikos. Moliūgu Jona buvo labai patenkintas. 7 Bet rytojaus dienai auštant, Dievas pasiuntė kirminą, kuris taip pakando moliūgą, kad šis nudžiūvo. 8 Saulei patekėjus, Dievas pasiuntė karštą rytų vėją. Saulė taip kepino Jonos galvą, kad jis alpo ir šaukėsi mirties. Jis sakė: „Geriau man mirti, negu gyventi“. 9 Bet Dievas tarė Jonai: „Ar dera tau širsti dėl moliūgo?“ Jis atsakė: „Taip! Mirsiu nuo širdgėlos“. 10 [i3]Tuomet VIEŠPATS pasakė: „Tu gailiesi moliūgo, dėl kurio nevargai ir kurio neauginai, – jis per vieną naktį išdygo ir per vieną naktį pradingo. 11 Argi neturėčiau aš gailėtis Ninevės, to didžiojo miesto, kuriame yra daugiau negu šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių, nemokančių atskirti savo kairės nuo savo dešinės, ir daug galvijų?“ |
| 3 | Jon 4,10-4,11: Jona gailisi moliūgo – augalo, apsaugojusio jį nuo saulės kaitros, visai nesisielodamas dėl žuvimo grėsmės Ninevės miesto žmonėms. Jei Dievas iš gerumo parūpino savo pranašui moliūgą be jokių jo pastangų ir nuopelnų, nuoseklu manyti, kad Dievas parodys savo meilę bei pasigailėjimą ir visiems žmonėms – žydams ir pagonims, kada tik jie gailėsis už savo nuodėmes ir prašys atleidimo! |
